Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Šeštadieninės jaunimo vakaronės, vestuvės, metų šventės džiugino ne tik jaunimo, bet ir jų tėvų, draugų, kaimynų širdis. Tuometiniai suėjimai buvo gan įprastas reiškinys, turėjęs savitas tradicijas ir papročius. Anastazija Kučinskienė labai gerai prisimena, kad linksmindavosi tik šeštadienių vakarais. Tiesa, linksmybės nebuvo tokios kaip dabar. Pirmiausia – darbas, o tik paskui – linksmybės; dainos, anekdotai, pasakojimai ir bendravimas būryje draugų – tuometinių vakaronių dalis. Nebuvo jaunimo susibūrimų, kad laikas praslinktų be naudos. Jeigu jau išsiruoši pas ką nors vakaroti, tai turi kartu su savimi pasiimti ir ratelį, kad laikas perniek nenueitų. O jei jau ratelis šalia, tai jokiu būdu nebuvo galima ilsėtis, nes, dar prieš išeinant, tėvų buvo prisakyta, kad per vakarą turi būti priverpta penkiolikinė tolka (joje yra 15 posmų, o tuose 15 posmų – 40 siūlų).  Ir merginos verpdavo, o jei tiek nepriverpdavo, kiek būdavo prisakyta, tai kitą kartą jau tėvai niekur neišleisdavo, reikėdavo dirbti namie. O kuris gi jaunas žmogus nenorėtų išeiti? Be to, be darbo nebūdavo ir vyrai. Jie dažniausiai pindavo vyžas, pintines, vydavo virves. Tačiau darbas nebūdavo pagrindinė vakaronių dalis, o tarsi įžanga į tai, kas vykdavo tarp keturių aprūkusių ir patamsėjusių sienų. Pati nuotaikingiausia viso to sambūrio dalis, kada kiekvienas iš esančiųjų galėdavo išreikšti save ir sukurti malonią vakaronių aplinką – buvo dainos:

Vakarinėj namie nebuvau palankėlėj, Žirgelius dabojau
palankėlėj, Žirgelius dabojau.

Palankėlėj žirgelius dabojau, Iš to
kaimo mergelę viliojau, Iš kaimo
mergelę viliojau.

Vai, mergele, motulės dukrele, O ar eisi už mane,
bernelio, O ar eisi už mane.
bernelio?

Eit tai eičiau už tave, bernelio, Tik man
gaila tėvelio dvarelio, Tik man gaila
tėvelio dvarelio.

Mano tėvo dar didesnis dvaras. Aplink
dvarą, jovarai žaliuoja, Aplink dvarą,
jovarai žaliuoja.

Aplink dvarą, jovarai žaliuoja, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka.

Vidur dvaro jaunimėlis šoka. Mudu jauni
ten kartu pašoksim, Mudu jauni ten kartu
pašoksim.

Jei vakaras būdavo be dainos, atrodydavo nykus ir nejaukus. Kai jaunimėlis likdavo vienas, dainuodavo apie tai, kas arčiausiai širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius ir subtiliausius jausmus, todėl jų dainos yra labai jausmingos ir lyriškos:

Ant kalno kalnelio, po ąžuolėliu, Ten vargo
mergelė linelius rovė.

Ten vargo mergelė linelius rovė, Bagočiaus
sūnelis keleliu jojo.

Bagočiaus sūnelis keleliu jojo,
Vargelio mergelę pasidabojo.} 2k.

Barėsi tėvelis ir motinėlė
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Nesibark, tėveli ir motinėle,
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Vargelio mergelė dirba dainuoja,
Bagočiaus dukrelė guli dejuoja.} 2k.

Vargelio mergelės plonos drobelės,
Bagočiaus dukrelės baltos rankelės.} 2k.

Padainuodavo, pasišnekučiuodavo ir tuo viskas baigdavosi, o nuveikto darbo vaisiai išlikdavo ilgam ir lydėdavo visą gyvenimą.

Kaip pasakojo Anastazija – Kučinskienė, priverpti audeklai ir drobės turėjo ne tik tą vieną buitinę paskirtį, kraičiui daug dėmesio buvo skiriama ir vestuvių metu, nes audeklai ir drobės rodydavo merginos darbštumą. Ir laiminga ta mergina, kuri sugebėjo verpti, nes, jei kuriai nesisekdavo, tai turėdavo prašyti kitos. Sunkus buvo tuometinis merginų gyvenimas. Jos augdavo, dirbdavo, linus mindavo, brukdavo, verpdavo, šukuodavo, ausdavo servetėles ir tik tam, kad kraitis būtų didesnis, kad lengviau gyventų ištekėjusi. O ir ištekėti mergaitė negalėdavo už to, kuris jai patikdavo. Anastazija Kučinskienė atsimena, kad viskas vykdavo prieš jaunosios valią ir ne ji, o vaikinas pasirinkdavo nuotaką. Ir būdavo taip, kad atvažiuoja jaunikis su piršliu iš kito kaimo ( gerai, jei jaunuolis gyvendavo netoliese, ir dar geriau, jei jis patinka jaunajai), susėda su tėvais už stalo, pasiperša, primeluoja tėvams, kurie viskuo ir tiki, nes ir kraičio didelio nereikalauja ir pinigais pertekęs. O mergina turėdavo su visomis sąlygomis sutikti, ji neturėjo teisės prieštarauti, jai net nebūdavo leista sėstis prie to stalo, kur vaišindavosi piršlys su jaunikiu ir tėvais. Paprastai jaunoji mergelė tuo metu dirbdavo visus įprastus darbus: šerdavo gyvulius, virdavo vakarienę, verpdavo. Sutartinės tuo ir baigdavosi, o mergelės gyvenimas po šio vakaro iš esmės pasikeisdavo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *