Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)

Moterų rašomos literatūros pradžia yra XIX a. Keturios moterys bajorės, gavusios gerą išsilavinimą patyrė Povilo Višinskio įtaką. Su jų pasirodymu siejama moterų kūrybos bangos pradžia. Nuo tada ima formuotis moderni lietuvių tauta. Moterų pozicija – tai ėjimas į liaudį, kurią reikia šviesti, auklėti, jai dirbti. Visų tų moterų asmeninis gyvenimas nebuvo nusisekęs, bet jos – stiprios asmenybės. Žemaitė ir dvi seserys Lazdynų Pelėdos buvo ištekėjusios. Sofijos Ivanauskaitės vyras žuvo kasyklose, Marija išsiskyrė. Šios moterys laikomos meninės prozos pradininkėmis.

Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje (dab. Plungės raj.). Jos tėvas tarnavo urėdu, o motina buvo šeimininkė. Julija Beniuševičiūtė turėjo dar tris seseris – Emiliją, Petronėlę ir Juzefą. Kaip ir dvare, taip ir Žemaitės šeimoje kartais buvo kalbama lenkiškai, kartais žemaitiškai. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė kartu su savo vaikais. Tarnaudama dvare, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Dvare Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu ir už jo ištekėjo. Po vedybų jie pradėjo lig tol nepažįstamą valstietišką gyvenimą: Žymantai nuomojosi žemės ir joje apie 30 metų ūkininkavo. Sekėsi ne itin gerai, nes abu prie tokių darbų nebuvo pratę. Žymantienė buvo aktyvi moteris ir tai pastebėjo visi aplinkiniai. 1883 m., kai Žymantai apsigyveno Ušnėnuose, Prūsijoje buvo pradėta leisti „Aušra“. Apie tai sužinojusi, Žemaitė norėjo ją įsigyti. Taip Julija susipažino su Povilu Višinskiu. Šis slapta jai parvežė tą knygelę ir Julija įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. Susidomėjus nelegalia spauda ir pati pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties.

Paskatinta Povilo Višinskio, 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Slapyvardis prigijo. Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Panašiu laiku į literatūrą atėjo ir kitos moterys.

Per savo kūrybos laiką Žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika Martipjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti. Jos publikacijas papildo pasakojimas apie vaikystę, publicistiniai straipsniai ir korespondencijos. Rašytojos kūriniai buvo spausdinami „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“. Kartu su J. Jablonskiu rašytoja parengė savo raštų rinkinį. Ūkininkaudama ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus „Marti“,  „Topilys“, „Sutkai“,  „Petras Kurmelis“, „Bičiuliai“ ir „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į ciklą „Laimė nutekėjimo“.

Žemaitė tapo žymiausia lietuvių realizmo kūrėja. Jos kūryba objektyvi, tikroviška, išaugusi iš valstietiškos aplinkos, todėl kūrinių centru yra tamsus kaimas ir moters dalia. Rašytojos kūrinių pasaulis daiktiškas, jame dominuoja išorė, paviršiai, o ne vidinis žmogaus gyvenimas. Žemaitė vengia užuominų, abstraktumo bei jausmingumo, tačiau, rašydama apie buitį, fiksuoja savo laiko žmonių galvoseną ir gyvenseną. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui. Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai. Viena iš pagrindinių Žemaitės vaizduojamo pasaulio ypatybių – jo pastovumas.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *