Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip K. Donelaitis pabrėžia  – toks „moterų būdas / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“.

„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs ir ne vieną kartą akcentuoti dėl savo reikšmės darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: pavasario linksmybėse prisimenami žiemos vakarai leidžiami prie ratelio, vasaros darbuose džiaugiamasi, kad drobės balinamos laukuose blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą pasiūdinti, rudenio gėrybių dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą akivaizdu, kad moterys kaip tik šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui Donelaitis vartoja net tokius žodžius, kad ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenka veiksmažodžius „skubiai“ ir „greitai“. Štai ir visas moterų darbų gražumas.

Apibendrinant moterų darbus ir jų paveikslus, derėtų dar minėti, kad K. Donelaičio poemoje „Metai“ pagal visą moterims skirtų darbų skalę matyti vienas labai įdomus dalykas, tarsi joms būtų skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Visa tai galima būtų skirti pagal vokiškosios filosofijos normas. Atsižvelgiant į tai, jog taip vaizduoti moteris Donelaičiui turėjo įtakos vokiškoji kultūra, galima taip manyti, tačiau kiltų klausimas, o kurgi minima bažnyčia kaip moterų pareiga? Čia ir visas įdomumas, kad bažnyčia ir pamaldos nėra vaizduojamos, bet būrams užtenka paprasto suvokimo, jog Dievas yra. Jis sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų pareigas ir to gana. Apie tai užtai ir nekalbama, nes Dievas akivaizdus dalykas apie kurį nė kalbėti neverta, jį tikėti –  kiekvieno būro šventa pareiga.

Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, o ir darbus stropiai, su meile bei atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje esti išaukštintas ir pagerbtas. Ir vis gi iš to susideda gyvenimas, taip išlaikomos tradicijos ir galiausiai būriškumas. Ir būrai puikiai supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, visuomeninės gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai pražūtų. Tad net ir moterys, kad ir kokios stropios ar kitos nepareigingos būdamos, yra ta maža, bet labai svarbi būriškosios visuomenės dalelė ir dalyvės, sudarančios reikšmingą ne tik šeimos, bet ir visuomenės branduolį, be kurių gyvenimas nevirtų, be kurių rankų nė vaikai neužaugtų, o vyrai liktų pliki ir nesotūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *