Naujoji atikinė komedija. Menandras

Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helėnizmo laikotarpiu turėjo naujoji antikinė komedija. Jau viduriniojoje komedijoje buvo ženkliai pastebimas buitiškumas, o naujoji atikinė komedija pasiekia buitiškumo viršūnę: išnyksta politikos temos, įsivyrauja melancholija, nebėra komiškumo, visai susilpsta choro vaidmuo, o siužetai ima kartotis – pamestas ir surastas vaikas arba prievarta, meilės intriga. Suvienodėję siužetai reikalauja ir vienodų veikėjų – taip susiformuoja veikėjų tipų kaukės.

Pagrindiniais tipais tampa: mergina – nedrąsi ir neryžtinga, jaunuolis – kilmingas, kvailokas ir nesavarankiškas, vergas – apsukrus, šelmis ir apgavikas, hetera – godi pinigų, taip pat nusenęs ir viskuo nepatenkintas tėvas.

Svarbiausiais naujosios antikinės komedijos atstovais laikomi atėnietis Menandras, Difilas ir Filemonas.

Menandro (343–291 m. pr. m. e.) veikalų išliko daugiausiai: jis yra parašęs apie šimtą komedijų, su kuriomis dalyvavo įvairiuose komedijų konkursuose (bet nesėkmingai). Jo komedijos mums tapo žinomos Egipte radus papiruso ritinių su įvairiomis kūrinių dalimis.

MenandrasMenandras – miestietiškų komedijų kūrėjas, kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo, nes tuo metu laikai buvo neramūs, tad komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Pjesėse paprastai dominuoja atėniečių kasdienybė – buitis, sukrėsta atsitikimo – atsitiktinumo, santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni komedijų tipažai: gudrus vergas arba karys pagyrūnas.

Menandras puikiai išmanė žmogaus psichologiją ir tai panaudojo savo veikaluose. Komedijose jis elgiasi humaniškai – nesumenkina veikėjų, nesmerkia ir iš jų nesijuokia. Galima sakyti, kad kaip tik humanizmo idėja ir yra Menandrui svarbiausia. Kartais jo komedijose vyrauja ne komiškasis, o melodraminis pradas. Jam būdingas perėjimas nuo primityvaus linksmumo prie subtilaus pajuokavimo. Siužetai šmaikštūs ir išradingi. Komedijoje „Nukirptoji“ vyrauja moralinė problematika, o išlikusioje Menandro komedijoje „Bambeklis“ dažnas yra meilės motyvas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Klasikinis graikų literatūros periodas

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *