„NĖR VYRŲ, NEVERK“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (II dalis)

(TĘSINYS)

Bet vis tiek vyrų reikia ir nesvarbu, kokie jie bebūtų: moteris naratorė, nors jos bendravimas su daugeliu komplikuotas, tiki ir viliasi, kad po dviejų metų ji ištekės už savo viršininko, nes jai taip išbūrė, jos motiną po skyrybų raminusi ir guodusi kaimynė susideda su jos vyru, herojės draugė Rūta eina „kabinti“ žvejo, nors ir yra pasakiusi, kad vyrai jai – praeitis. Taigi pasaulio sąranga nuolat primena apie pasaulyje esamus skirtingų lyčių individus, o įsitikinimai, auklėjimas ir kultūra sufleruoja, jog vyrų ir moterų gyvenimas skyrium yra neįmanomas, juo labiau, kad žmogus sutvertas mylėti ir pratęsti savo giminę, netgi „Mirti neištekėjusiai (arba net ne našlei), kai esi senoviško auklėjimo, kažkaip nepadoru.“ (61 p.), – svarsto ir pasakotoja.

Kita tema, kuri svarbi „Suplanuotose akimirkose“ yra žmonių skirstymas į miesto ir kaimo gyventojus, kur pastarieji yra kaip užkonservuoto gyvenimo pavyzdys, nes „Tik kaimuose erotika ir meilė dar stebuklo lygmens, kartais suvokiama kaip likimas, liūnas, lynas. <…> Gyvenimas kartu ir atskirai gali egzistuoti tik miestuose, ten, kur pasaulį daugiau tvarko protas“ (26 p.). Šia mintimi esė labai artimos „Skyrybų kambariams“, kuriuose skirstymas remiasi ne teritorijomis, o einant per kartas: taip kaip V. Šoblinskaitės romane dvasiškumą, paprastą, bet nuoširdų santykį, mokėjimą mylėti ir būti iki senatvės kartu išsaugo senoji karta (t.y. močiutės, seneliai, jų tėvai ir kiti iki tol gyvenę), taip G. Radvilavičiūtės rinktinėje tokią galią yra išlaikęs dar nesužalotų vertybių kaimo žmogus: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (116 p.).

„Suplanuotų akimirkų“ paradoksu tampa vyrų ir moterų santykiai, kurių suplanuoti neįmanoma. Lyrinė herojė nors ir mėgina šį tą planuoti, tačiau akivaizdu, jog daug ko gyvenime į griežtus rėmus nepatalpinsi. Vyrų ir moterų santykių kreivėje, regis, galima vienintele išeitis – skyrybos. Pasakotoja buvo ištekėjusi, susilaukė dukrytės, nors vyras prašė negimdyti, išsiskyrė, vėliau vėl bandė gyventi su tuo pačiu, nors nepavyko; jos mama taip pat išsiskyrusi su vyru, jos tėvu, kurį nuviliojo kaimynė Janė: „Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. (tėvai). <…> kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto.“ (36 p.); naratorės draugės, atsitiktinai sutiktos moterys taip pat yra išsiskyrusios, gyvena vienos („Kaziko tėvas seniai jau buvo išėjęs pas kitą. Vaikas ateidavo į ligoninę ir įsikibęs į seselės chalatą prašydavo „spasti mamkų“ (18 p.)), „Stiliuje“ lyrinė herojė skaito apie psichologę, kuri santuoką kentėjo 12 metų, o „Tekėjo norėdama padaryti vyrą laimingą. Tai yra gyveno kaip dauguma Lietuvos moterų. Aukodamasi“ (27 p.). Aukojimasis dėl vyro, dėl vaikų galiausiai tampa nepakeliamas (artima „Skyrybų kambariams“: nesvarbu, kad gyvenimas nesusiklosto, kaip norėtųsi, kad po kiekvienos santuokos lieka po vaiką, po „skyrybų kambarį“ kaip atminimą ir priekaištą, norisi pagyventi sau, norisi patirti gražiąją gyvenimo pusę) – norisi skyrybų ir naujo gyvenimo sau, nes einant senyn „gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau.“ (62 p.)

______________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (I dalis)
SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (II dalis)
SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (III dalis)
“NĖR VYRŲ, NEVERK” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“NĖR VYRŲ, NEVERK” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
SANTUOKA IR SKYRYBOS – DABARTINĖS VISUOMENĖS SOPULIAI – LITERATŪROJE