„NĖR VYRŲ, NEVERK“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (III dalis)

(TĘSINYS)

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus, svarbiausias teminis knygos motyvas yra „XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės.“ , kuri „atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą“ . Tokiais gyvenimo momentais belieka moteriškoji kompanija, kurioje „pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį.“ Po skyrybų prarandamas tikėjimas, visa jaunatviška energija, meilė ir viltis. Bet dar lieka vaikai, kurie palaiko norą gyveni, pradėti iš naujo, nes „moterys neverkia girtomis ašaromis“: „nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti“, o „Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų“. Iš tiesų, jei moteriškoje kompanijoje atsirastų bent vienas vyras, tektų prie jo taikytis, „reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.“ (88 p.), bet dėl amžiaus (klimakso periodo), dėl šeimyninės padėties (ne tik pasakotoja, visos moterys išsiskyrusios) tingėtųsi „ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim).“ (88 p.) Akivaizdus santykis su vyrais, požiūris į juos, ateinantis po skyrybų patirties, verčia susimąstyti apie vienatvę, kuri, kaip nekeista, galima tokioje žmonijos įvairovėje, kitaip tariant, gal nesugebama patirti pasaulio, o gal nesinori…

Vienoje esė skelbiama: „Pamenu vieną apsakymą, kurio pasakotojas sėdi ant namų slenksčio ir apmąsto, ką prarado vesdamas.“ (24 p.). Praradimo, tiksliau stokos problema „Suplanuotose akimirkose“ sudaro įspūdį, kad daugelyje knygos tekstų visas moteris, o ypač heroję, yra ištikusi tapatybės krizė. Dėl to atsiranda toks „isteriškas“ ir ironiškas pasakojimo tonas, fiksuojamos svetimos patirtys, kad būtų sukurta didesnė distanciją, kad ne taip „skaudėtų“ įsižiūrint į save (įsižiūrėjimas į save reflektuojamas stebint aplinką pro langą – panašiai ir Šoblinskaitės romane Kotryna Kreivienė pro langą įsižiūri į tuštumą), sapnuojant („Bet šiąnakt sapnavau baisų sapną. Apie skyrybas.“ (130 p.)), gydantis nuo meilės („Pagaliau, po daugelio metų ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ (48 p.)).

Taigi Giedra Radvilavičiūtė esė rinktinėje kelia kiek kitas su skyrybomis susijusias problemas. Autorei pirmiausia rūpi moterys, nes jos kitokios – daug „teigiamesnės“ už vyrus, tačiau akivaizdu, kad jų irgi reikia, tačiau buvimas su jais yra problematiškas, juolab, kad moterys yra kovojančios už savąjį ego. Taigi santuoka galima tik aukojantis vyrui, bet čia ir yra problema, nes dabar ne tas amžius, moterys jau savarankiškesnės. Meilė ir santuoka galima tik kaime, kur gyvenimas užkonservuotas, o vertybės nepasikeitusios. Ironiškas ir sarkastiškas pasakotojos žvilgsnis į aplinką leidžia manyti esant ir tapatybės krizės problemą.

______________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (I dalis)
SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (II dalis)
SKYRYBOS, PO KURIŲ LIEKA NE TIK KAMBARIAI (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas “Skyrybų kambariai”) (III dalis)“NĖR VYRŲ, NEVERK” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“NĖR VYRŲ, NEVERK” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
SANTUOKA IR SKYRYBOS – DABARTINĖS VISUOMENĖS SOPULIAI – LITERATŪROJE