Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI“ RECENZIJA

Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ suskirstytas į tris dalis, ko gero, neatsitiktinai. Trys erdvės, trys gyvenimo kelio etapai, kuriuose neišdildomus pėdsakus paliko Jurgos Ivanauskaitės liga. Visos trys dalys suskamba sodriai graudžia ir skaudžia tonacija, kurioje telpa praktiškai viskas: ilgesys, skausmas, vienišumas ir stiprus gyvenimo geismas. Būtent kūryba iškyla kaip paspirtis kovai su liga, kaip galimybė, kaip nuo savęs niekaip nenusikratoma iš aukščiau nuleista duotis kurti, bet neužsimiršti: „Aprašinėju, o ne rašau, / negyvenu, bet įsivaizduoju, / <…> prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos neiššoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku – tą moku.“ (p. 33)

Gali kilti klausimas, o kas čia naujo poezijoje, ko ir taip nežinotumėm? Juk čia senos tiesos kaip pats gyvenimas. O „gyvenimas eina, / nestovi vienoje vietoje“. (p. 25) Štai ir vėlgi nieko nepaprasto nepasakyta, ko nežinome. Tai kokia čia poezija, jei ja kalbame kasdienybėje..? – Taip, gal ir kalbame, bet talpiname visai kitą turinį. Jurgos Ivanauskaitės lyrika tikrąja ta žodžio prasme yra skaudžių tiesų išgyvenimas, tai visu savo kūnu jaučiančio individo tragedija, nuolatinė tamsos ir miglų apokalipsė, kai norisi nieko neveikti, tačiau tenka „balansuoti ant išnykimo ribos, bent akimirką, net ne laiko vienetą, / būti nei čia, nei ten, nei niekur“ (p. 78) ir žinoti, kad turi susitaikyti su žiauriu likimu, nes kiekvieną akimirką vis stipriau jauti, kaip žemė slysta iš po kojų, ir girdi, kaip visi tik ir „plepa apie laidotuves, kranksi apie karstus, kapines…“. (p. 23)

Taigi skyrius „Čia“ įsirėžia su visais savo skauduliais, nebyliu šauksmu, vienatvės ir nereikalingumo jausmu. Būtis „čia“ – tai savotiškas sąstingis, meditacija, permąstymas.

Antrasis skyrius „Ten“ – jau visai kitas požiūris, žvilgsnis ne tik aplink save, bet į judantį ir krutantį pasaulį, kur egzistuoja laiko tėkmė, savas gyvenimo ritmas. Gera ten, kur žmonės godūs, o kojas bado piktžolės. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos detalėmis, įvairioms realijoms: žaliašonei Calsberg skardinei, nykimo tvaiką dangstančiai blendamed, Levis džinsams ir Adidas kepurėlei, dėmesio nestokojama Afganistanui, Iranui, Irakui, BBC, CNN, MTW, Animal Planet, Discovery. Savo vietą randa net ir internetas „www.falundafa.org“, indiška kultūra, tapyba, garsenybės, religijos ir dievybės. Kontekstas išties platus, o pati būtis, pamatinė problema vėlgi ta pati – liga. Nemažai negatyvizmo (kalėjimas, diskriminacija ir netolerancija), netgi tokio, kuris perauga į moters ir vyro dominavimo pasiskirstymo problemą.

„NIEKUR yra ne teritorija, / o skylė tarp dviejų žodžių, / spraga tarp širdies dūžių, / trumpas mirksnis, kai susiliečia blakstienos, <…> NIEKUR neprasideda ir nesibaigia, / neturi jokių apybrėžų, / nepasiduoda apibūdinimams“ (p. 105) – pirmųjų dviejų skyrių priešybė. „Niekur“ suskamba kaip nebūtis, išnykimas, užuovėja nuo skausmo, baimės, tikrovės ir tuo pačiu tai prisilietimas prie mirties, kada kyla noras spjaut savo ligai į veidą ir numirti iš meilės. Į paviršių iškeliamos trys žmonijos nuodėmės: žmogiškumo nykimas ir pavydas, artimųjų šaltumas ir gyvenimo kaip ieškojimo, nuodėmės suvokimas. Galiausiai peršasi tokio gyvenimo formulės: geismas + nerimas = chaosas, kvapas + pirštų anspaudai = maistas kaltės jausmui, ilgesys + nuodėmė = gyvenimas ir galiausiai aprimsiu + nebemylėsiu = mirsiu. Klausimas – kurią gyvenimo formulę pasirinkti, jei visos vienodai nurodo į tą pačią baigtį? Deja, Ivanauskaitė atsakymo neduoda, išskyrus pačios nebylų priekaištą gamtai dėl neteisingai, ne pagal nuopelnus paskirstomų mirties nuosprendžių.

Dažnai pasigirsta tylus skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas.“ (p. 35). Visos rinktinės poezija – tai vienas ir vientisas pulsuojantis pasaulėlis, su nuolat paplūstančiu skausmu, išsiliejančiu tyliu riksmu ir kova, tarp kurių vis įsiterpia gyvenimas ir kruopelytės taip laukiamo džiaugsmo. Po to vėl ramiai eiliuojama apie pavasarį, dažų ieškojimą paveikslui, priegalvio užrašus. Stebėtina, kaip objektyviai jaučiama tikrovė, kaip tiksliai įvardijamos detalės. Ir kaip vėl atkakliai kovojama su skausmu, su liga, su savimi, kaip pasijuntama balta pele, per kurią leidžiama elektros srovė, o ji tik cypia, spurda, blaškosi… tuo tarpu vaistai jau nebeveikia.

Nusivils tie, kurie tikėjosi mistikos – jos čia tikrai nėra. Nebūtų galima tai vadinti kokybės ženklu, tačiau jos nebuvimas anaiptol ne trūkumas. Jos vieton stoja paveikus autorės ironizavimas, ligos personifikavimas, leidžiantis bent šiek tiek priartėti prie to, kas buvo jaučiama: „kas naktį žaidžiame / myli – nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ ( p. 32)

Skaitant poezijos rinktinę nuo pradžių iki galo, iš esmės nesikeičia kalbėjimo tonas, išlieka nepakitusi tematika, viskas per daug supinama su viena tema – liga, mirtimi, apie kurią sukasi kiekvienas eilėraštis. Įsiklausius išgirstas monotoniškas žemo skambėjimo tonas „do“ taip ir nepakyla iki „re“. Ir kodėl eilėraščių rinktinė pavadinta „Ode džiaugsmui“, jei to džiaugsmo vos keturi atvejai iš 32 (kažkas jau yra suskaičiavęs anksčiau, nei aš) – visa tai primena absurdą ar tiesiog neįsiskaitymą, neįsiklausymą, ką mums skelbia kiekvienas tekstas. Galbūt čia paliekama erdvė daugybei mūsų interpretacijų, o gal leidėjai labai apsiriko? Galbūt. Vienintelis dalykas, nereikalaujantis analizių ir gilių įžvalgų, tai, kad autorei labiausiai patikęs eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame mirtis ir džiaugsmas neminimi nė karto.

Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, knyga visų pirma skirta turėti kaip tam tikras paminklas, bet knygos lieka nebylios ir neprakalbinamos, kol nėra perskaitomos: nuoširdžiai, atsidėjus, permąstant, kodėl AŠ esu, girdžiu, mąstau, užuodžiu ir kodėl galiausiai manęs nebus, „nekvieskit / neatsiliepsiu.“…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *