Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)

Antonijus Pogorelskis (tikrasis vardas Aleksejus Perovskis (1807 – 1836 m.)) – XIX a. pirmosios pusės literatas,  nėra visuotinai žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba labai reikšminga literatūros raidai. A. Pogorelskis ne tik rusų, bet ir pasaulinėje literatūroje pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829 m.) autorius.

Tai literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, kuriai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, iš kurių pirmasis – realistinis – nėra standartiškas pasakos įrėminimas. „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“  realioje pasakos plotmėje vaizduojamas pensionas, jo buitis ir kasdienybė, kurio centre – berniuko Aliošos paveikslas. Alioša yra atvežtas iš Rusijos ir paliktas, todėl jis ilgisi namų bei artimųjų. Berniukas kilnus, jautrus, nors jam nesvetimi ir kitokie būdo bruožai. Pasakos siužetas gana aiškus: gavęs stebuklingą grūdelį iš požemių Alioša tarsi išpuiksta, tačiau, kai jį pameta, vėl imama kalbėti apie draugystę, atsidavimą ir žodžio tvirtumą. Rašytojas orientuojasi į vidinio pasaulio vertybes, ryškėja pati svarbiausia idėja – darbštumo idėja. Šią pasaką būtų galima sulyginti su Hofmano „Spragtuku“, bet Pogorelskio kūrinys daug didaktiškesnis, labiau orientuotas į vaiką. Abiejuose pasakose panašus realybės ir pasakos jungimo principas, panaši pasakos atsiradimo, įvedimo situacija. Autorius siekia vaiką pamokyti, o Hofmano vaikas – skaitytojas į pasaką vykstą ne ydų atsikratyti, bet džiaugtis fantazija.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) (1802 – 1827 m.) yra laikomas Hofmano pasekėju ir mokiniu.  Haufo pasakos pasižymi formos išbaigtumu, vaizdinių aiškumu, kalbos grožiu, yra pilnos humoro, suprantamo ir vaikams, ir suaugusiems. Be kita ko, istorijos kupinos gyvenimiškų ir psichologinių tiesų. Žinomiausios pasakos: „Aleksandrijos šeikas ir jo vergai“, „Karavanas“, „Špesarto smuklė“,  „Mažasis Mukas“,  „Nykštukas Nosis“ ir kitos. Visuose pasakų rinkiniuose pasakos kompoziciškai apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tokia pasakų kompozicija primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kompoziciją. Pasakų veiksmas vyksta Rytų šalyse, o vėlesniuose kūriniuose veiksmas persikelia ir į Vokietiją. Tos pasakos tampa buitiškesnės, jose mažiau rytietiško kolorito.

Haufo pasakos parašytos pirmu asmeniu. Autorius žavisi vaizduotės stebuklu, tad jo pasakos linksmina, teikia malonumo, o kartais gąsdina. Realūs personažai, pasakojantys stebuklingas istorijas, patys tampa dalyviais. Ryškus didaktizmas, demaskuojamos žmonių ydos, melas ir apgavystės.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *