Pasakojimas ir pasakotojas

Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame  – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai susiję su vertybių kaita. Nuo dialogų yra pereinama prie vidinio monologo, sąmonės srauto.  Epiniame pasakojime susiduriama su dviem laikais: pasakojimo laiku ir papasakotų įvykių laiku (pvz.: J. Biliūno „Kliudžiau“)

Visažinis pasakotojas dabartinėje prozoje jau yra nustumtas į šalį. Tradiciniame tekste dažniausiai yra objektyvus pasakotojas, modernioje prozoje – subjektyvus.

Fabula – tai nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka. Įvykius sieja laiko, erdvės, priežastingumo ryšiai. Skirtingi žanrai turi skirtingus fabulos tipus. Fabulos paprastai kuria intrigą, dramatizuoja pasakojimą.

Siužetas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

Personažų kalba – tai veikėjų dialogai ir monologai.

__________________________

Susiję straipsniai:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
Modernios prozos ypatybės
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas

Susiję įrašai:

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *