Pasakojimas ir pasakotojas

Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame  – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai susiję su vertybių kaita. Nuo dialogų yra pereinama prie vidinio monologo, sąmonės srauto.  Epiniame pasakojime susiduriama su dviem laikais: pasakojimo laiku ir papasakotų įvykių laiku (pvz.: J. Biliūno „Kliudžiau“)

Visažinis pasakotojas dabartinėje prozoje jau yra nustumtas į šalį. Tradiciniame tekste dažniausiai yra objektyvus pasakotojas, modernioje prozoje – subjektyvus.

FABULA – tai nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka. Įvykius sieja laiko, erdvės, priežastingumo ryšiai. Skirtingi žanrai turi skirtingus fabulos tipus. Fabulos paprastai kuria intrigą, dramatizuoja pasakojimą.

SIUŽETAS – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

PERSONAŽŲ KALBA – tai veikėjų dialogai ir monologai.

__________________________________

Susiję straipsniai:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
Modernios prozos ypatybės

Susiję įrašai:

• Požiūrio taškas ir epinė distancija
• Modernios prozos ypatybės
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
• Epinis pasakojimas ir pasakotojas
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
• Svarbiausi prozos teksto elementai
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)