Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *