PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.

Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jis teigia, kad pastraipa tai yra ne tik grafinė teksto išraiška, bet ir turinio vienovė, t.y., kad pastraipa turi reikšti vieną aiškią mintį.

Pastraipa– rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje.

Kiekviena pastraipa yra išdėstoma logiškai: t.y., gali būti pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ar kt.

Jei į pastraipą žvelgtumėm iš teksto pozicijų, tada galima kalbėti apie pastraipos kompozicines dalis:

a)    pradžią
b)    dėstymą / dėstomąją dalį
c)    pabaigą

Samprotavimo teksto pastraipą, priešingai nei visas kitas, sudaro tezė, įrodymas / argumentavimas, išvada / apibendrinimas.

Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais. Todėl teigiama, kad pastraipą sudaro:

a)    teminis / pagrindinis sakinys
b)    aiškinamieji sakiniai
c)    apibendrinamasis sakinys

pastraipos stuktura

PASTRAIPOS PRADŽIA – pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Dažnai pastraipos pradžia tik įveda, paruošia skaitytoją suvokti pagrindinę mintį.

PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys. Jis būna labiausiai apibendrintas.

PASTRAIPOS PABAIGA: jos paskirtis apibendrinti tai, kas buvo pasakyta dėstyme.

PASTARAIPŲ TIPAI:

Pagal tai, kelios struktūrinės dalys sudaro pastraipą, yra skiriamos:

a)    uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis – trinariškumas. Tokios pastraipos yra savarankiškos, išėmus iš teksto, jas galima laikyti mikrotekstu.

b)    atviros struktūros pastraipos: skiriamasis požymis – galimybė pastraipą papildyti naujais dėmenimis.

Pastraipos yra skiriamos ir pagal apimtį:

a)    didžiosios, kurias sudaro daugiau nei 1 sakinys; joms būdinga trinarė kompozicija.

b)    mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys. Gali būti 3 tipų: įvadinės pastraipos (pasakoma, apie ką bus kalbama), dialogo replikų atstojamosios pastraipos (tekste paprastai įterpiamos į dialogą), jungiamosios pastraipos (nesavarankiškos, atliekančios tekste tarnybinę paskirtį; pagrindinė tema jomis neišreiškiama, o tik susiejami atskiri teksto vienetai).

PASTRAIPOS KŪRIMO PRINCIPAI.

Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Teminis – labiausiai apibendrinantis sakinys pastraipoje turi būti tik vienas ir toks, kad jį būtų galima pagrįsti konkrečiais dalykais; taigi ne per platus ir ne per siauras.

PVZ.:

(I) – Kadangi pavėlavau į mokyklą, buvau nuvestas pas direktorių ir nubaustas.
(+) – Negalėčiau pasigirti, kad visi mano įpročiai geri.
(O) – Ir kokių tik žmogus neturi įpročių.

(Pirmasis per siauras, nes jau viskas paaiškinta; trečiasis – per platus, nes jame nenurodoma kalbėjimo kryptis; antrasis toks, koks ir turėtų būti.)

Pastraipa turėtų būti pakankamai ilga, kad įrodytų teiginį – savo teminį sakinį, bet ir pakankamai trumpa, kad būtų įdomi.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.
Svarbiausi prozos teksto elementai

Susiję įrašai:

8 komentarai

  1. Mano sūnus privalo parašyti pastraipą.
    Atisverčiu žodyną – viskas paprasta. Atsiverčiu čia – pašiurpstu.
    Žmogus, šitaip preparuojantis literatūrą, turėtų būti laikomas nuo mokyklos per patrankos šūvį, nes bet kuriam vaikus amžinai atmuš norą domėtis dalyku. Jei rašytojas taip konstruotų pastraipą, niekada nieko neparašytų.
    Įtariu, jog tokių dalykų sumanytojas nuo literatūros yra labai toli, nes tik paviršutiniškas protas, neišmanymas sumišai su didelėmis ambicijomis gali tokį dalyką pagimdyti.
    (čia yra 4 pastraipos; jei norėsiu, liks viena, arba nė vienos)

  2. Gerb. Linai,

    Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „pastraipa“ aiškina taip:
    pastráipa (1)
    teksto dalis, prasidedanti nauja eilute

    Sakyčiau, visiškai neišsamus paaiškinimas, norintiems parašyti pastraipą. Geriausiu atveju, tai padėtų tik visiškam neišmanėliui pastraipą tekste atpažinti.

    Ir patikėkite manim, vienuoliktokams apie pastraipą jau yra aiškinama per kalbos pamokas, pateikiama teorinė medžiaga, ir jie visiškai nešiurpsta, puikiai suvokia, kas ta pastraipa, kaip ją atpažinti tekste ir kaip reikia parašyti. Tuo galite nesunkiai įsitikinti perskaitęs straipsnį: http://lietuviukalbairliteratura.lt/pastraipa-lietuviu-kalbos-pamoka-11-klaseje-detalus-planas/ Tai yra realios, vienuoliktokams dėstytos pamokos planas, parašytas remiantis visais reikiamais dokumentais.

    Jei dar kils kokių nusiskundimų dėl Lietuvos švietimo sistemos, visada galite rašyti Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai (bet kuriuo elektroniniu paštu): http://www.smm.lt/apie_ministerija/kontaktai.htm

  3. būdamas tik šiek tiek humanitaras visada įtarinėjau, kad kalbininkai/kiekvienas kalbininkas bando, ,kiek leidžia jo mokslo vardas, į kalbą ir rašybą įterpti kokią naujieną, kuri pateisintų jo didybę ir būsimas/esamas mokslo regalijas. Pamenu Pupkis girdavosi, kad jo dėka troleibuso „ostanovkė“ virto stotele. Atrodo, praėjo ne vieneri metai, turint galvoje, kad taisinys arba naujadaras turi įsigyventi į kitų skolinių, vertinių, terminų ar kalbos melodijos chorą. Manau, kad „poveržlė“ tik po gerokai ilgesnio laiko pakeitė rusišką „šaibą“ , nes skiemenų santykis 3:1; dar labiau nepraktiška „kištukinis lizdas“ prieš „rozetę“, ir kaip bekovotų kalbininkai „rozetė’ ilgus dešimtmečius išįguvens garažuose, statybose, remontuose ir pan. Tai čia grįžtant prie pastraipos: manau, jei pastraipą pripažintume kaip literatūros žanrą, būtų lengviau tokį įgyvendinti, nei stengiantis iš elementaraus techninio dalyko stenėti mokslą. Juk vaikai žyla…

  4. Gerb. Linai,

    Dėkoju už komentarą ir už tai, kad pranešėte apie vaikų būklę.

    Na, o pastraipą pripažinti literatūros žanru, mano galva, daugiau nei drąsu. Bet ačiū už pasiūlymą, gal literatūros mokslo „viršūnėlės“ pamąstys šia tema.

  5. Esu 12-tokė ir sprendžiu dileminį klausimą: ar lietuvių klaba iš tikrųjų yra humanitarinis, o ne tikslusis mokslas? Ne kartą esu klausiusi mokytojų, bet jos, atseit manęs gerai nesupratusios, puola aiškintis, kad taip, mokytojom, vertinančiom mokinių darbus, tenka daug skaičiuoti, pridėt ar atimt taškus ir pan. Žodžiu, atsakymo aš dar nesu gavusi, bet matau, kad yra protingų žmonių, todėl paklausiu mielos Ingos: kaip Jūs manote, lietuvių kalba, vis dėl to, ar tai nėra mokslas tiksliukams, iškalantiems pastraipos sandarą kaip kokią formulę ir taikantys ją.
    Ačiūūū

  6. Gerb. Klara,

    Pasitikslinsiu, ar klausiate apie pastraipą, ar apskritai apie lietuvių kalbą?

  7. Šituo dėstymu ką reikėtų rašyti pastraipoje, nieko nesupratau esu 8-okė, ir per pamoką kai aiškino mokytoja ne viską supratau, todėl norėjau pasiteirauti mūsų internete, ir jūsų puslapį „išmetė“ pačiame viršuje, todėl pagalvojus, įėjau į šį puslapį… tiesiog pašiurpau kaip čia yra aiškinama pastraipos, struktūra…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *