Postmodernioji architektūra

Aptariant architektūrą kaip vieną iš postmodernybės raiškos sričių, ryškėja ne tik motyvai, konceptai, galimybės, bet ir pavojai. Welschas dėmesio centre pastato architektūrą kaip tokią, kurioje postmodernybės pasireiškimas yra ryškiausias.

Modernybei yra veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. XX a. architektūrą formavo demokratinės intencijos, kur industrializacijos procesas turėjo virsti šansu, nes modernioji architektūra buvo suvienodėjus, nors ir avangardinė. Modernizmo esmė – „preskriptyvizmas“, todėl postmodernizmas nepritaria modernizmo vienodumui ir tokiai laikysenai. „Pavyzdinę funkciją jis mėgina atlikti kitaip. Jis kreipiasi ne į anoniminę ir hipotetinę, o į konkrečią ir realią visuomenę. Jis ketina ne diktuoti, o komunikuoti“, todėl struktūras ir kuria pliuralizmo pagrindu.

Postmodernizmui būdingas ir funkcionalumas. Ekonominiais argumentais remdamasis Adolfas Loasas teigė: „Ornamentas – tai vėjais paleista darbo jėga“.

Ir dar vienas akcentuotinas dalykas – funkcionalizmas nutraukia ryšius su tradicija. Tuo, kad statinys turi būti funkcionalus, niekas niekada neabejojo, tačiau reikalavimas, kad funkcionalumas turi paklusti estetikai, buvo iki tol negirdėta. Tiek su funkcijomis susijęs funkcionalizmas, tiek grynai formalus funkcionalizmas virto plataus masto veiksniu. Welschas kaip varomąją jėgą skiria techninę dvasią, kuri modernizme ir gimdė vienodėjimą, o postmodernizmas nusigręžia nuo modernizmui būdingo vienodinimo ir neišleidžia iš akių ne tik vėlyvojo modernizmo išsigimimo, bet ir ankstyvojo modernizmo projektų ir utopinių bruožų. Atsiskleidžia funkcionalizmo paradoksiškumas: nors gyvuoja funkcijų įvairovė, vis tiek jis nukrypsta į vienodumą.

Pasak Welscho, „postmodernizmas užsimojęs plačiau ir labiau atsigręžia į praeitį. Todėl santykio su tradicija dalykuose postmodernizmas išlaiko aiškią ribą tiek su faktiniu modernizmu, tiek ir su jo naujuoju pavidalu. Postmodernizmas, kuriam svetimas dogmatizmas, tradicijai vėl atveria duris“ .

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *