Postmodernybės reiškimosi sritys

Wolfgangas Welshas, apžvelgdamas įvairias postmodernybės raiškos sritis, pamažu formuoja postmodernybės apibrėžimą. Iškyla termino „postmodernizmas“ apibrėžtumo problema. Terminas, pasirodo, yra ginčytinas vartojimo srities atžvilgiu, pvz.: postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t., ir laiko nuorodos atžvilgiu. Taigi vartojamas net ten, kur neatspindi savo turimo turinio arba jis apskritai yra iškraipomas. Ten, kur terminas vartojamas prasmingai, vieniems jis reiškia naujųjų laikų technologijų amžių, kitiems atsisveikinimą su technokratiniu dominavimu.

„Postmodernizmas“ pretenduoja apibūdinti epochą ir smarkiai apsišauna, nes šiuo pavadinimu reiškiami turiniai nėra susiję su modernybe, o jis kaip tik ir yra svarbiausias apibrėžiant terminą. Knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ skiriami du postmodernizmo tipai: difuzinis ir precizinis. „Difuzinis postmodernizmas plinta kaip epidemija“ . Jo credo – viskas, kas neatitinka racionalumo standartų, arba, kas iškreiptai perteikia žinomus faktus, yra gerai, „tik būtina kokteilį gerai suplakti ir kaip reikiant pridėti egzotikos“ . Bet deja, šis tipas neproduktyvus, o be to, pasireiškia tik paviršutiniškose postmodernybės atmainose. Kaip atsvara lieka precizinis postmodernizmas. Jis „nepasiduoda kratinio keliamam triukšmui ir nepaklūsta bet kokioms vaikiškoms sumaišties išdaigoms“  – jis pasisako už tikrą daugybiškumą, jį saugo ir plėtoja. Šiam postmodernizmui netinka neigiami atspalviai. Jis labai tiksliai atsižvelgia į skirtumus, vertina ir įvardija dėsningumus, „pasisako ne už orientacijos nebuvimą, o už tikslius duomenis“ .

Welschas sudėlioja keletą akcentų, kurie taikliausiai apibūdina postmodernybę kaip reiškinį:

1.    „Postmodernybė suprantama kaip radikalus daugybingumas, o postmodernizmas ginamas kaip jo koncepcija“. Jis liečia horizontą, ribas arba pagrindą, todėl ir pavadintas „radikaliuoju daugybingumu“.

2.    Postmodernybės patirtis – tai „itin skirtingų žinojimo formų, gyvenimo iššūkių, veiklos modelių patirtis“. Todėl nuo šiol tiesa, teisingumas, humaniškumas yra daugiskaita.

3.    Postmodernybė „kategoriškai pasisako už daugį ir ryžtingai stoja prieš visas senas ir naujas hegemonijos pretenzijas. Ji yra už koncepcijų, kalbinių žaidimų ir gyvenimo formų įvairovę ne iš aplaidumo ir menkaverčio reliatyvizmo, o dėl istorinės patirties ir laisvės“.

4.    Postmodernybė – tai sąvoka, koncepcija, o ne tik šūkis.

5.    „Savo turiniu visai nėra antimoderni, o forma – ne šiaip sau transmoderni: ją reikia suprasti kaip ezoteriškos XX a. modernybės realizacijos formą“. Tarsi gyvenama modernybėje, bet realizuojama tai, kas postmodernu. Santykyje su istorija postmodernybė iškyla kaip modernybė, kuri atsikratė naujųjų laikų balasto.

6.    Naujai iškilo proto problema. Daugybingumas atsiskleidžia kaip racionalumo formų daugis.

Vėliau knygoje prie šių tezių nuolat sugrįžtama, jos plėtojamos ir iš naujo pagrindžiamos.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *