Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:
„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!”
A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).
V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:
a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.”
„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „
b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „
__________________________
Daugiau skaitykite:
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)
Straipsnio autorė E. Valienė