Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.“

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.“

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.“

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.“

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?“

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y. gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

____________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

_____________________________

Straipsnio autorė E. Valienė