Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)

Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

„Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.“

Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

„Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.“

Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

„O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.“

Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų“

Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės, antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu

____________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

_____________________________

Straipsnio autorė E. Valienė