Referencijos sąvoka ir samprata

Įvairiuose teksto lingvistikos darbuose referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Kartais referencija net nėra atskiriama, o dažnai tapatinama su substitucija. Tokį požiūrį yra išsakęs Albertas Rosinas knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“. Toks požiūris atsiranda todėl, kad įvardžiai jis ir ji nėra priskiriami asmeniniams įvardžiams. O tokią nuomonę A. Rosinas argumentuoja tuo, kad skirtingai nuo aš ir tu, jis ir ji dažnai yra ne tik vardo pakaitalai, bet kartais gali pakeisti ir kitą kokią sąvoką, o tai jau yra abstraktu. Įvardžiai, kurie pakeičia ne tik vardą ir yra substitutai.

Panašiai referencija suprantama ir Z. Alaunienės knygoje „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“. Čia įvardžiai gretinami su sinonimais, kurie kaip ir įvardžiai pakeičia ankstesniame sakinyje buvusį žodį kitu. Bet pastebima, kad įvardžiai atlieka kitokį vaidmenį, nes tik nurodo ankstesnio sakinio sąvokos remą, kurios vietoje jie eina. „Įvardžiai nesukonkretina, nepapildo naujais požymiais pasakytos informacijos. Jie tiktai atlieka substituto (pavaduojančio žodžio) funkcijas.“ (Alaunienė, 1978, 17) Matome, kad ir Z. Alaunienė įvardžius linkusi skirti prie substitutų vien tuo pagrindu, kad jie, turėdami apibendrintą reikšmę, esti neaiškūs ir dažniausiai reikalauja reikšmės sukonkretinimo.

Kiek kitaip referencijos sąvoka suprantama V. Remeikytės straipsnyje „Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose“, skelbtame Kalbotyros LI (I) žurnale 2002 metais. Čia referencija griežtai skiriama nuo substitucijos akcentuojant skyrimą reikšmių atžvilgiu. Sakoma, kad tarp referenciškai susietų sakinių svarbios ne gramatinės formos, o reikšmės, nes tik jos atlieka siejimą, kurį galima vadinti referencija. Pažymima, kad „referencija reiškia santykį tarp lingvistinės formos (žodžio) ir koduojamo turinio (RDLL 1996 482).“ (Remeikytė, 2002, 152)

Taigi, remdamasi visais pateiktais kalbininkų referencijos termino suvokimais, referenciją esu linkusi suprasti kaip tam tikrą gramatinę sakinių siejimo priemonę, kuri sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais, nei substitucija. Pagal tokį suvokimą, substitucija yra sakinių siejimas ne konkrečios, o labiau apibendrintos reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *