Retorika

Retorika – pagrindinė sofistų švietėjiškos veiklos kryptis. Esminis jų filosofijos bruožas yra tai, kad  filosofijos dėmesio centre – ne gamta, o žmogus. Dabartinis retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Sirakūzu. Retorika – gyvas žodis – buvo itin svarbi, nes graikai kitos komunikacinės formos tiesiog neturėjo.

Tarkim, politikui reikėjo apginti savo tiesą liaudies susirinkime – taip gimė retorika; paprastam žmogui reikėjo gintis teisme – taip gimė teisminė retorika; epideiktinė retorika susiformavo, kai kalbos buvo sakomos viešumoje švenčių metu ir t.t. Sofistai dar V a. pr. m. e. visas oratorių pasakytas kalbas suskirstė į 3 grupes: 1) politines; 2) teismų; 3) progines ir pramogines kalbas. Oratoriui, norinčiam gerai pasakyti kalbą, reikia prigimtinės dovanos – „naturos“. Bet prigimtinės savybės nepakako, reikėjo mokytis doctrina, ars (menas), taip pat derėjo siekti pavyzdžiais – imitacio, ir daug treniruotis – egzercitacio, bei įgyti patirties – usus (uzus).

Retorikos teorijos vadovėlis buvo parašytas V a. pr. Kr. Karolio ir Teisijo. Retorikos mokymas iš Sicilijos persikėlė į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais (žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas).

Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.“ Ilgainiui retorika tapo pagrindiniu „aukšto“ ir išsilavinimo dalyku. Nuo to momento ji ėmė diferencijuotis.

Teisminė retorika – tai kaltinamosios ir ginamosios kalbos, paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis.

Garsiausiais teisminės retorikos atstovas – Lisijas (445 – 380 m. pr. m. e.). Lisijas buvo atvykėlis gyventi į Atėnus, neturėjęs pilietybės, negalėjęs viešai sakyti kalbų, todėl jas rašė kitiems. Teisme jis pasisakė tik vieną kartą kaip demokratijos gynėjas, tada jis kaltino Eratosteną. Visos kitos jo kalbos yra rašytos (ir visos pirmu asmeniu). Manoma, kad buvo parašyta apie 199 kalbas, tačiau liko tik 23 pilnos kalbos ir 11 kalbų fragmentai.

Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo parodyti kliento išmanymą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Jo kalba taisyklinga, nėra neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų, bet vaizdai gyvi, o kalbantysis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus. Lisijo kalboms būdingas paprastumas, gyvumas, panašumas į šnekamąją kalbą.

Iš Lisijo mokėsi daugelis graikų, o vėliau ir romėnų rašytojų bei oratorių.

Politinė retorika – tai įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos, paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis.

Žymiausias politinės retorikos atstovas buvo Demostenas (384–322 m. pr. m. e.). Jis mokėsi retorikos studijuodamas garsių praeities oratorių kalbas. Sakoma, kad Demostenas buvęs turtingo ginklų savininko sūnus. Tėvui mirus, jo globėjai išeikvojo turtą, tad pirmą juridinę kalbą jis pasakė 20 metų amžiaus, kai sėkmingai bandė iš savo globėjų atgauti palikimo likučius. Nuo to laiko jis pradėjo rašyti kalbas kitiems, kurie neišmanė gražbylystės ar teisės dalykų.

Nėra išlikusių Demosteno proginių kalbų (pvz.: laidotuvių kalbos žuvusiems prie Chaironėjos), liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Iš viso yra likusi 61 Demosteno kalba. Jis pasisakė už graikų nepriklausomybę ir polių išsaugojimą. Ryškaiusios jo kalbos: „Olinto kalbos“, „Kalbos prieš Filipą“, dar kitaip „Filipikos“ (Filipas – Aleksandro Makedoniečio tėvas; buvo kritikuota jo politika), „Kalba apie nesąžiningą pasiuntinybę“ (nukreipta prieš makedoniečius po to, kai suduodamas smūgis Graikų demokratijai ir sužlugdoma nepriklausomybė). 340 m. pr. m. e. Demostenas buvo pripažintas ne tik oratorius, bet ir tapo politiku, o 338 m. pr. m. e. po vienos kalbos, apsuptas makedoniečių, nusinuodijo.

Demokrito kalbų ypatybės – tai galingumas, glaustas ir griežtas, tačiau argumentuotas stilius. Matyti, kad jis visuomet surinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes ir įsigilindavo į jas. Kalboms būdingas prozinis ritmas ir kiekvienai nuotaikai parinktas tonas. Demokrito kalbos visada turėdavo griežtą struktūrą: įžangoje jis nurodydavo svarbiausius aptarsimus klausimus, dėstyme kiekvieną teiginį apibūdindavo bendrais žodžiais, o vėliau pereidavo prie jo išskleidimo. Kalbos pabaigoje Demokritas reziumuodavo įrodymus, tada kreipiasi į eklesiją ir prašydavo pritarti jo siūlymams. Politinės jo kalbos yra rimtos, pakilios ir patetiškos, tačiau be įmantrumo ar puošnumo. Jis pasinaudojo savo kalbose visais retorikos laimėjimais: visada tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku.

Epideiktinė (proginė) retorika – tai giriamosios, peikiamosios kalbos, paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis.

Žinomiausiu epideiktinės retorikos atstovu laikomas Isokratas Atėnietis (436–338 m. pr. m. e.), buvęs sofisto Gorgijo mokinys, turėjęs silpną balsą, o tribūnoje – nedrąsus. Iš pradžių bandė reikštis kaip politinis oratorius, tačiau nesėkmingai, tad ėmė rašyti progines kalbas.

Isokratas savo karjerą pradėjo kaip logografas (Atėnų teismo kalbų sudarinėtojas (nuo V a. pr. m. e. pradžios), dirbęs bylinėjančiųjų užsakymu), vėliau išgarsėjo kaip retorikos mokyklos įkūrėjas, jos vadovas bei išraiškos teoretikas. Mokykloje Isokratas mokė ne tik retorikos dalykų, bet ir kitų būtinų mokslų. Pasak jo, retorika yra svarbiausia bendro lavinimo disciplina (įeina moralės, valstybės valdymo pagrindai, stiliaus, retorikos teorijos dalykai), net manė, kad retorika gali konkuruoti su filosofija ir pakeisti poeziją.

Isokrato kalboms būdingas publiciškumas. Jos visos buvo ne sakomos, o leidžiamos kaip literatūros kūriniai. „Panegirika“ – tai graikų susirinkime garbinami Atėnai iki 384 m. pr. m. e. Svarbiausias Isokrato nuopelnas graikų retorikai – tai periodo atradimas. Periodas – tai sudėtinga, bet simetriška sakinių sistema, pasižyminti aiškiu minties dėstymu, išbaigta intonaciciškai ir simetriškai. Isokratas teigė, kad periodą galima skaldyti į kolus (trumpesnes atkarpas: šalutinis sakinys ir pagrindinis, nors kolai dar turi smulkesnių dalių). Pasak jo, negražiai skamba hiatas (dviejų balsių susidūrimas). Visos jo kalbos susideda vien iš periodų. Taip pat daug dėmesio Isokratas kreipė į sakinio simetriją. Pagal tokias taisykles sukurti kalbą nelengva, todėl jis savo kalbas paprastai rašė po keletą metų, o vienai paskyrė net dešimtmetį. Yra likus 21 Isokrato kalba ir 9 laiškai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinis graikų literatūros periodas
Filosofinė proza. Platonas
Filosofinė proza. Aristotelis
Istoriografinė proza
Helėnizmo epocha

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *