Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.“, „Man skauda galvą.“);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.“).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *