Sakinys

XX a. antroje pusėje, dėstydamas lietuvių kalbą Kauno seminarijoje, Baranauskas sukūrė sakinio terminą. Europos moksle sakinio apibrėžimų yra daug: pavyzdžiui, 1923 metais Danielius Ryzas išnagrinėjo 123 sakinio apibrėžimus. Sakinio apibrėžimų gausą lemia tai, kad sakinių įvairovė gali būti apibrėžta vienu dominuojančiu požymiu arba požymių kompleksu.

Pirmiausia, požymio iškėlimas priklauso nuo požiūrio į patį sakinį. Kai sakinys apibrėžiamas kompleksiškai, gaunama labai daug apibrėžimų. Nepaisant tai, vis tiek išryškinamas vienas požymis. Dar svarbu tai, kokia seka požymiai dėstomi. Abstrakčiausios priežastys ir lemia apibrėžimų gausą.

Antra, sakinys yra aukščiausias, stambiausias gramatinis (kalbos) vienetas, todėl ir yra tiek daug jo apibrėžimų. Sakinys – tai komunikacija, kuriame užkoduojamas turinys.

Trečia – sakinys realizuojamas daugeliu pavidalu, o tai irgi lemia apibrėžimų gausą.

Ketvirta, ne visi sudėtinius sakinius laiko sakiniais (tai labiau sakinio jungtimi), bet yra baigtinė intonacija, todėl ir sudėtinius sakinius reiktų laikyti sakiniais. Sakinio ribos priklauso ir nuo subjektyvaus kalbėjimo.

1911 m. J. Jablonskis sukūrė sakinio apibrėžimą, kuris skamba taip: „Mintis, kad ją pasakome arba parašome žodžiais, – vadinasi sakinys“. Toks apibrėžimas yra vieno požymio ir tai galima pateisinti, nes Jablonskis buvo loginės krypties atstovas.

Jo apibrėžime galime išskirti „pasakome arba parašome“ (iškeliama sakytinė kalba), tačiau tai ne požymiai. Sakinys gali būti tik tais būdais realizuojamas.

1953 metais Jonas Balkevičius išleido „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksę“, kurioje pateikė gan sudėtingą sakinio apibrėžimą: „Sakinys – kalbančiojo asmens (autoriaus) minčių suformavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriame, pagal tam tikrus kalbos dėsnius, sudarytais žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.“ Tai kompleksinis apibrėžimas, kurį sudaro:

1. minčių suformavimas ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas. Kitaip tariant, sakinys – tai mintis.
2. Sakinys skirtas komunikacijai: „suformavimo ir jų perteikimo“.
3. „Sakinys – <…> kalbinis vienetas“ – kalbinių vienetų nedaug, jam būdingas abstraktumas, nors jį realizuoja daug kalbinių vienetų. Taigi, sakinys yra lyg abstrakcija.
4. Sakinį sudaro žodžių junginiai, vadinasi, sakinys yra aukštesnis kalbos vienetas už žodžių junginį.
5. Tais „žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai“ – žodžių santykiai –predikatyvumas.
6. Sakinys turi formą.

Mūsų dienomis sakinys yra apibrėžiamas kaip „gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Jablonskis
Indoeuropiečių kalbų šeima
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos
Dialogų struktūriniai ciklai
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio požymiai: predikacija

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *