Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

Dar prieš gerą dvidešimtį metų santuokos institucija buvusi vertybė ir suprasta kaip sakramentu duota visam gyvenimui Dievo malonė, kuri suformuoja šeimą socialiniu bei religiniu požiūriu, šiomis dienomis praranda savo aktualumą, nuvertėja. Su kiekviena diena yra įteisinamas vis laisvesnis požiūris ne tik į tam tikrus visuomenėje vystančius reiškinius, bet ir šeimą: randasi daugybė gyvenimo kartu modelių, „patogių“ gyventi neįsipareigojant, vengiant atsakomybės, bet patiriant viską, kas įmanoma kaip ir santuokoje, skirtumas tik tas, kad iškilus pirmai sudėtingesnei problemai galima atsitraukti, išsiskirti lygiai taip pat, kaip buvo viskas pradėta.

Atrodo, jog XXI amžiuje jau visai įprasta santuokas suvokti kaip partnerystę, „terminuotą“, „su pertraukomis“, susitinkant, gyvenant poligamiškai, „atvirai“ ar švediškai. Apie neįteisintų santykių mąstą geriausiai kalba skaičiai, rodantys tuo pačiu ir laisvėjančios visuomenės problemą – skyrybas bei apskritai santuokų mažėjimą. Tradicinės šeimos vaidmens sumažėjimą lemia pasikeitęs žmogaus gyvenimo būdas, socialinė aplinka (visi taip daro, todėl toks elgesio modelis tampa priimtinas) bei ekonominės problemos, liberalios pažiūros ir noras maištauti prieš tradicijas, religiją ar bažnyčią. „Įsipareigojimų vengimas neretai susijęs ir su žmonių psichologinėmis problemomis: netikėjimu pilnaverčiais ilgalaikiais santykiais arba jų baime, moralės ar supratimo, kas yra tikra meilė, trūkumu.“  Taigi kas vyksta dabartinėje visuomenėje?

Neišugdytos pamatinės vertybės skatina lengvabūdišką elgesį, nukreiptą prieš standartus, prieš visuomenės normas. Skubi santuoka, santuoka „iš reikalo“, labai jaunų žmonių jungtuvės dar negarantuoja laimingo gyvenimo, bet priešingai – dažniausiai veda skyrybų link. Skyrybos išties tampa kone mūsų gyvenimo kasdienybė. Remiantis Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, Lietuva 2006 – aisiais įvardyta kaip skyrybų rekordininkė . Susidaro įspūdis, kad besiskiriančios šeimos skaičiumi greitai lenks besituokiančius, o visuomenė tai priims kaip normą.

Šeima tradicinėje visuomenėje yra suvokiama kaip mažiausia tautos ląstelė, nuo kurios priklauso visos valstybės egzistavimas, pradedant ja yra kuriamas valstybės „veidas“. Šeima yra mūsų kultūros dalis, atspindinti vertybes ir religinius įsitikinimus. Ji taip pat užtikrina saugią aplinką, kurioje gali augti laimingi vaikai – visų ateitis. Tą, be abejo patvirtina ir psichologai, sakydami, kad tradicinių vertybių atsisakymas neigiamai veikia gyvenimo kokybę.

Skyrybos kaip visuomenės skaudulys įvairiomis išraiškomis pasireiškia visose gyvenimo srityse, o pirmiausia, visa, kas jaudina žmogų, užfiksuojama literatūroje. Todėl ne veltui sakoma, kokia kultūra, tokia jos ir literatūra, ir išties sąsajų čia yra labai daug. Galimas dalykas, kad greitai tapsime tauta, kurioje atrodys normalu turėti tik mamą, bet neturėti tėčio, arba turėti bent kelis „tėčius“ ar „mamas“, kurioje nestebins nei tikri, nei „netikri“ broliukai ar sesutės ir daugiau nei ketvertas „senelių“. Pastariesiems teiginiams artimi Violetos Šoblinskaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“, ir Giedros Radvilavičiūtės romanas „Suplanuotos akimirkos“, taip pat paliečiančiam skaudžią skyrybų temą, tik čia jos iškrenta iš bendro planų konteksto – jų nesuplanuosi.

Skyrybų tema į literatūrą ateina iš kasdienybės realijų. Skaudžią patirtį išplėtojusios V. Šoblinkaitė romane „Skyrybų kambariai“ ir G. Radvilavičiūtė esė rinktinėje „Suplanuotos akimirkos“ atskleidžia įvairiapusį žvilgsnį į šiandieną, vyrų ir moterų santykius, vaikų vietą šeimoje, kur nėra tėvo ir vyro, gyvenimą „kartu – atskirai“, vertybių krizę, irstančią šeimos instituciją.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *