Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)

XIX a. antroje pusėje proza dar tik brendo ir formavosi pro didaktikos klodą.
Edmondas De Amiči (1864 – 1908) tuo metu parašo knygą „Širdis“. Rašytojas augo kaip tik tuo metu, kai Italijoje vyko nacionalinis judėjimas. Tarnaudamas armijoje rašė apybraižas, redagavo žurnalą „Karinė Italija“, domėjosi auklėjimo ir ugdymo klausimais, mokinio psichologija ir mokytojo vaidmeniu. Iš sukauptos patirties ir atsirado knyga „Širdis“, kaip mokinio dienoraštis.

Per trumpą laiką pasirodė 41 romano leidimas. Knyga galėtų vadintis „Vienerių mokslo metų istorija“. Romane į berniuko įspūdžius įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai apie vaikų poelgius. Labiausiai vertinamos moralinės žmonių savybės, teigiama, kad auklėti reikia ne pamokslavimais, o geru pavyzdžiu. Rašytojas nuolat suveda herojų su vaikais ir suaugusiais. Herojaus šeima ideali, joje vyrauja santarvė, meilė, vyresnieji padeda jaunesniems, tėvas ir motina nuolat moko sūnų mylėt tėvynę, mokyklą, gerbti žmones, rodo gyvenimišką pavyzdį, kaip tai reikia daryti. Knygoje gailestingumui, pareigai, meilei priešpastatomas žiaurumas, egoizmas, nepagarba vyresniems, abejingumas nelaimės ištiktiems. Tai sentimentali knyga. Į dienoraštį įsiterpia apsakymai. Viskas, apie ką pasakoja vaikas, atrodo realiai jo išgyventa.

Paaugliams rašė ir Merė Meips Dodž (1831 – 1905). Į vaikų literatūros istoriją ši autorė įėjo su knyga „Sidabrinės pačiūžos“. Tai istorija apie vaikus Hansą ir Grytę, kurie buvo vargšai. Veiksmas vyksta Olandijoje. Nors rašytoja nėra ten buvus, tačiau socialines, buitine idėjas perteikia per neįprastai spalvingai pateiktą gamtą.

Markas Tvenas. Tai ryškiausias XIX a. II pusės rašytojas. Tikrasis vardas ir pavardė Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), apysaka „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884).

Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų literatūrai. Savo kūriniais pademonstravo, koks turi būti tikrasis vaiko paveikslas ir kaip galima apsieiti be didaktikos. Jis sąmoningai buvo antididaktiškas rašytojas. Tiesiogines didaktines tezes jo kūryboje pakeitė siužetas – moralinio pasirinkimo situacija, dilema.

Tomo Sojerio nuotykiuose sprendžiama dilema, ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją nužudė indėnas Džo, ir atsidurti pavojuje, ar nutylėti ir likti saugiam. Prince ir elgetoje – ar Tomas Kentis išmes už rūmų vartų princą Eduardą VI, ar prisipažins, kad jis ne tikrasis princas. Visais atvejais nugali sąžinė, dora prigimtis, todėl situacijos poveikis kur kas stipresnis, nei atvira didaktika. Šioje knygoje panaudojama susikeitimo situacija.

Tomas – ryški asmenybė. Tomo Sojerio nuotykiai – tai protestas prieš suaugusiųjų gyvenimą. Esminis knygoje esantis konfliktas – žodžių ir veiksmų neatitikimas suaugusiųjų pasaulyje, todėl Tomas ir yra išdykęs berniukas. Tvenas išjuokia to meto švietimo sistemą, juokiasi iš sentimentalių knygų.

Hekelberio Fino nuotykiuose vaikystės tema rutuliojama kitaip. Čia Tvenas iškyla kaip satyrikas, psichologas, stilistas. Kiekviena šios apysakos dalis yra kaip užbaigtas vienetas, kiti dar sako, kad tai šedevras. Juokas čia daugiaplanis – jis apima viską: herojų, charakteristikas, aplinką. Juokas suteikia galimybę į viską žiūrėti iš šalies. Hekelberis ramesnis, sąžiningesnis, jį dažniau graužia sąžinė. Įvestas į realų suaugusiųjų pasaulį susiduria su gyvenimiškais nuotykiais. Taip Hekelberio paveikslas plečiasi, didėja.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *