Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)

Liutauras Degėsys. Liutauro Degėsio poezija sentimentali, nepaprastai grakšti eilėraščio forma, lengvas, melodingai plaukiantis žodis. Eilėraščiai perteikia nuotaiką ir atveria paslaptį „mažam nuliūdusiam žmogui“.

Autoriaus eilėraštis artimas romansui – jis ramus, eilutėse nėra vietos triukšmui. Santykis su gamta asociatyvus, o vaikai jo eilėraštyje išgyvena praeinamumo, laikinumo būsenas. Jo poezija – tai ilgesio, susimąstymo, vienatvės, liūdesio, melancholiškų nuotaikų rinkinys. Jausena perteikiama rudens, violetinių raganų, žiemos, vėjo, liūčių, voratinklių įvaizdžiais.

Degėsys kuria ir impresionistines daineles: „Dainelė apie uodo dantį“, „Dainelė apie šimtakojį“. Literatūrologė Neringa Mikalauskienė rašė: „Liutauro Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.“ Dainelės savo forma ir poetine išmone yra artimos Sigito Gedos eilėraščiams. Jose žaidžiama absurdiškomis situacijomis, o grožis siejamas su ilgesiu ir liūdesiu. Sapnas, svajonė – tai natūrali subjekto būsena.

Meditacinė jausena, susimąstymas, intelektualumo intonacijos būdingos Valdemarui Kukului. Priešingai Degutytei, jo meditacija kyla ne iš vaiko žaidimo, o iš paties poeto  žaidimo su vaiku.

Pirmą rinkinį autorius išleido 1988 metais „Tamsos didžiulis katinas“ ir tik 2000 –aisiais  metais pasirodė dar viena knyga vaikams „Vėjo birbynė“, kurią sudaro vos pusė knygos naujų eilėraščių.

Valdemaras Kukulas vaikams nesiūlo bet ko, jis laikosi nuomonės, kad eilėraščių adresatas būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis priešina šiuos du pasaulius: vaikas pažadina suaugusiajam prisiminimus, kurie negrįžtamai likę praeityje. Vaikas į pasaulį žvelgia tokiom tyrom akim, kad net siela iš liūdnumo apsiverkia, o suaugusiojo siela jau tapus nešvari.

Balta spalva autoriaus eilėse – tai vaikystės spalva, kuri asocijuojasi su džiugesiu ir giedra. Visa kas balta – žaižaruoja, šviečia, tviska. Balti vaikai – tai linksmi vaikai. Visi kiti spalvų epitetai yra jausenos priešybė. Bedvasis pasaulis būtinai bus pilkas pasaulis.

Kukulas mėgsta paprastumo ir puošnumo kontrastą. Taupus eilėraščio žodis paprastai slepia gilią prasmę. Pavyzdys gali būti eilėraštis „Rasa“ kiekvienoje eilutėje talpinantis po vieną žodį. Tai lyg lašai.

Rasa

Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Pasaulis kuriamas iš vienatvės ir ilgesio tačiau niekas nenori būti vienas. Vienatvė lyriniam subjektui leidžia pamatyti kitokį pasaulį – skaidrų, neperregimą, nepaprastą. Grožį būtina įžvelgti liūdesyje. Žaidimas vyksta netikėtomis situacijomis, tad dažnai perteikiamas ir spontaniškas vaiko mąstymas. Be visa ko, Valdemaras Kukulas „moko“ vaikus, kaip reikėtų sodriai keiktis.

Septintajame dešimtmetyje vaikų literatūroje augmenijos ir gyvūnijos personifikacijoms suteikiama žmogaus charakterio bruožų. Įvairėja ritmika, aliteracija, refrenai, įsivyrauja asociaciniai vaizdai, sakinys tampa aforistiškas, stilius – ekspresyvus. Vaikų poezija perima visos poezijos kūrybinę patirtį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)

Tuo laikotarpiu kuria Janina Degutytė. Ji išleido nemažai eilėraščių rinkinių vaikams. Autorė sako: „Eilėraščio pradžia man – mintis, jausmas, vaizdas, visada sukelta emocija.Gal todėl jos eilėraščių pavadinimuose dominuoja žodis saulė. Nepaisant to, nuolatinė lyrinio subjekto būsena – vienatvė. J. Degutytės eilėraščiams tinka tokios psichologinės lyrikos formulės kaip eilėraštis – išpažintis, eilėraštis – būsena.

Patyrinėkim eilėraštį „Laiškas“.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Vaikas nori, būti laiškanešiu ir nešti visiems laiškus, kurie jų nelaukia. Tačiau skausmas ir džiaugsmas visada šalia. Jį išgyvena ne tik vaikai, bet ir gamta. Svarbi laiško – drugelio metafora – laikina, bet tai kartu ir amžinųjų vertybių paralelė.

Degutytės lyrikos subjektui gamtos paveikslai nėra tik dekoracija. Gamta neužgožia vaiko prigimties, jis susilieja su ja. Gamta yra vaiko būtis.

Eilėraštyje „Slėpynės“ vyksta visiškas susitapatinimas su gamta. Paslaptis – štai esminė lyrinio subjekto būsena: „Mano laivas“ – paslaptis – mano kelias“. Lyrinio subjekto fantazija beribė. Vaikas baltu laivu gali nuplaukti į stebuklų šalį, kuri labai artima E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ lėlių karalystei.
Degutytės eilėraštis gali priminti ir sūpuoklių žaidimą:

SŪPUOKLĖS

Supuosi, supuosi…
Sūpuoklės siūbuoja,
Lyg sparnas užburtas
Plasnoja, plasnoja.
Net užima kvapą,
Net vėjas pakyla,
Net supasi saulė
Virš mėlyno šilo.
Supuosi, supuosi, –
Apsvaigo galvutė…
Vai, supas ir supas
Padangėj saulutė…

Tas žaidimas įkūnija romantinės svajonės troškimą, veržimąsi į stebuklų šalį, kur neegzistuoja pilka kasdienybė. Vaiko žaidimo situacija perauga į poetinį žaidimą, kuris perteikiamas ir suaktyvinamas pasikartojančiais žodžiais, ritmine monotonija, užliūliuojančia adresatą ir atitinkančia supimo judesius. Bet pamažu vaizdas perauga į būseną, kas ir būdinga Degutytės poezijai.

Autorė dažname eilėraštyje pakylėtam pasauliui atskleisti renkasi žydros spalvos, rožių, smėlio pilies, balto laivo įvaizdžius. Lyrinis subjektas išsaugo viltį, tikėjimą, absoliutaus gyvenimo simbolį. Jos poezijoje daiktai, žaislai matuojami ne pagal materialią vertę, o pagal tai, kiek spėji prie jų priprasti. Degutytės poezijoje nėra susvetimėjimo. Vaikų pasaulis saugus. Į meditacinį eilėraštį neretai yra perkeliama pasakų stilistika.

Plaštakė

Man mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano rytą,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
Kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
Tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.

Eilėraštyje „Plaštakė“ lyrinis subjektas vejasi plaštakę, kurią neša saulės spinduliai. Vaikas žada pagauti plaštakę ne todėl, kad nori ją suspausti, bet todėl, kad kas nors pagautų ir jį – vaiką.

Grėsmės nuojauta poezijoje egzistuoja už eilėraščio ribų. Eilėraštyje „Vilkas ir voveraitė“ vilkas vejasi voveraitę, tačiau ją globoja ir saugo gamta. Miško pasaulis vieningas. Į meditacinį eilėraštį perkeliamas vaiko žaidimas su lėle. Tokiame eilėraštyje visada ryškus dienos ir nakties vaizdas. Su saule siejama šiluma, žydėjimas, gėris, mamos globa, o tamsos maža. Autorė kontrastus slopina. Vakaras – ramybės būsena, kai pavargęs nuo žaidimo vaikas ilsisi.

Psichologai teigia, kad vaikas pasaulį suvokia vizualiai, tad tai ir yra Degutytės eilėraščio pamatas. Eilėraštis tam tikra prasme – tai vaiko piešinys, susidedantis iš ryškių objektų, bet jie jungiasi į visumą. Pavyzdžiui, lyrinis subjektas eilėraštyje „Piešinys“ piešia namą, paukštį, saulę, vėją… Ir piešinyje telpa visas pasaulis. Degutytė dar į šį tekstą įterpia „Ir be galo ilgą kelią“.

Degutytės poezija išauga iš eilėraščio konkretybės, išsiveržia iš jos, pereina į minties nuojautą skaitytojo sąmonėje. Autorė skatina vaikus jausti ir susimąstyti.

Tokį kalbėjimą vaikų literatūroje pratęsia Liutauras Degėsys.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)

XX a. pradeda vystytis visos vaikų literatūros rūšys ir žanrai. Pastebėtina gilesnė veikėjų vidinio pasaulio analizė. Vaikų literatūra tampa meniškesnė, artimesnė vaikų prigimčiai. Iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų, tik tiek, kad pačios knygos buvo mažesnės. Reikšminis įvykis – 1917 metais pradėtas leisti šviečiamosios krypties vaikų knygynėlis. Šioje serijoje buvo išleista 18 nedidelės apimties (30-40 psl.) knygelių. Jose buvo aiškinama gamtos, kultūros, evoliucijos klausimai, supažindinama su kitų tautų gyvenimu. Daug tekstų parašė J. T. Vaižgantas, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius Giedraitis. Pasirodė ir vaikams skirti laikraštėliai: „Žiburėlis“, „Angelas sargas“ 1922 m.,  „Žvaigždutė“ (1923 m.), „Saulutė“ (1925 m.).

1928 – aisiais atnaujintas pirmasis vaikų  laikraštėlis „Šaltinėlis“.

Savo veikla tuo metu išsiskyrė Pranas Mašiotas. Jo nuopelnas  – graudžios vaikų literatūros sukūrimas. Pranas Mašiotas labai dažnu atveju dar vadinamas vaikų literatūros tėvu.

Pranas Mašiotas gimė (1863 – 1940) Pūstelninkuose, Šakių valsčiuje. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą, vėliau įstojo ir baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete, kur lankė Fortūnatovo lietuvių kalbos paskaitas. Savarankiškai studijavo K. Būgos darbus, nes manė, kad liaudies švietėjas turi mokėti gimtąją kalbą.

Išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių. Kai kurie buvo perleisti net 14 kartų. Darbininkams parašė pradžiamokslį, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

XIX a. pabaigoje pradėjo bendradarbiauti slaptai platinamame lietuvių laikraštyje „Aušra“ ir „Varpas“. 1904 metais „Varpe“ paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“.

Pranas Mašiotas šventadieniais dėstė lietuvių kalbą, vėliau vertė pasakėles ir netrukus pats ėmė kurti. Nuo 1915 metų šalia pasakų mažiesiems ima rastis istoriniai pasakojimai.

Lietuvių tautos švietimas, kultūrinio lygio kėlimas, dvasinis ir materialinis progresas buvo pagrindinės to meto straipsnių temos, tad nekeista, kad „Varpe“ buvo paskelbta apie 50 straipsnių. Tačiau grožinė literatūra buvo viena iš pagrindinių tautos kultūrinimo aplinkybių.

Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą Pranas Mašiotas dirbo ministerijoje, dalyvavo kuriant lietuvių mokyklų koncepciją. Jis nenorėjo, kad vaikai tuščiai gaištų laiką prie menkavertės knygos, nes už viską svarbiau gėris ir išmintis. Mašiotas kūrinius adresavo žinių stokojančiam kaimo vaikui. Jo tekstai nėra pasenę net dabar. Adresato jutimas, kalbos grožis, taisyklingumas lemia Mašioto kūrinių vertę. Jo kūryboje galima skirti kelis tarpsnius: a) mokslo populiarieji straipsniai; b) pasakėlės mažiesiems; c) realistiniai apsakymai; d) vertimai; e) apsakymai bei apysakos paaugliams.

Pasakose įtaigiai kalba apie valstiečius supančių gyvūnų, paukščių elgseną, įpročius. Vaizduojamasis pasaulis – kaimo vaiko pasaulis. Dažnas veikėjas – žvirblis, po to šuo, dar vėliau – gaidys, žąsys ir t.t. Kai kurios pasakos gal dėl to yra labai artimos liaudies pasakoms apie gyvulius. Per siužetą siekia perteikti mokslines žinias. Svarbi pažintinė funkcija. Tarp realistinių kūrinių yra ir tokių, kur ypač kreipiamas dėmesys į vidaus pasaulį (sąžinė, drąsa: „Morkos“, „Vanago širdis“).

Mašiotas priklauso prie tų rašytojų, kurie siekia paveikti skaitytoją teigiamais personažais, gerais pavyzdžiais. Mašiotas taip pat labai mėgo ir dialoginę situaciją: suaugusio ir vaiko pokalbį.

Jis parašęs ir 2 apysakas paaugliams „Pajūriais pamariais“, „Pažadėta ir tesėta“. Vaizduojama kelionė Nemunu iš Suvalkijos į Klaipėdą, pateikiama žinių apie Panemunės pilis, šventes, apie skenduolių gelbėjimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Pasakojimas pirmu asmeniu

Pasakojime pirmu asmeniu kalba skiriama pašnekovui, nors dažnai adresatas ir kalbėtojas yra tas pats asmuo. Pasakotojas tarsi pasakoja sau savo paties nutikimus, biografiją, kurią jis pats puikiai žino, tuo tarpu vidiniame monologe adresato nematyti. Čia pasakojimą pirmu asmeniu dažniausiai pertraukia žodeliai: galvojau, maniau, svajojau… Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu.

Bene vienintelė tokio ženklo paskirtis – paaiškinti skaitytojui psichinės realybės pobūdį. Tai savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. Herojus, pasakodamas sau savo istoriją, išryškina pasakojamos situacijos sąlygiškumą, tad tokiai situacijai toli iki psichologinio autentiškumo, sąmonės srauto. Vidinis monologas yra skirtas skaitytojui; juo kuriamas autentiškumo įspūdis, kad kalba liejasi savaime. Tuo tarpu pasakojime pirmu asmeniu tą nuoseklų pasakojimą apie praeitį bandoma apvilkti vidinio monologo rūbais, sudarant įspūdį, jog tai yra sąmonės srauto momentas. Taigi, jeigu bandytume išrikiuoti kalbinę raišką pagal psichologinį autentiškumą, matysime, kad žemiausioje pakopoje įsikurs epinis pasakojimas -> pasakojimas pirmu asmeniu -> vidinis monologas -> autentiškiausias sąmonės srautas.

Pasakojimas pirmu asmeniu turi ne tik komunikacinę funkciją. Pasakojimą pirmu asmeniu nuo vidinio monologo skiria didesnė distancija. Čia atsiskiria dvejopas laiko – erdvės matmuo ir dvejopa autoriaus – pasakotojo pozicija. Ypač ryškiai atsiskiria kalbinė (lingvistinė) herojaus ir pasakotojo charakteristika, nes iš tiesų pasakotojo ‚aš“ intelektiniu, moraliniu atžvilgiu pranoksta herojaus „aš“. Tai yra sąmoningas dvejopo kalbėjimo būdas epikoje. Pasakotojo atotrūkis nuo herojaus būdingas šiuolaikinei pasaulio epikai. Be abejo, rašytojas, užsidėjęs pasakotojo kaukę, gali sėkmingai imituoti savo herojaus kalbos ar mąstymo būdą, tačiau spontaniškumo įspūdis kuriamas sąmoningai, atsižvelgiant į kūrinio vidaus ar kitas estetines savybes.

Pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išlieka didesnė ar mažesnė epinė distancija, negali sukurti tokio autentiško įspūdžio, kaip vidinis monologas. Iškyla klausimas, kodėl rašytojas vis dėlto pasitelkia šį rašymo būdą iš anksto žinodamas apie ribotas galimybes? Manoma todėl, kad pasakojimas pirmu asmeniu atlieka tokias funkcijas, kurių negali atlikti vidinis monologas. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti laiko istorinę perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybę vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedideliuose teksto atkarpose.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Požiūrio taškas ir epinė distancija
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Požiūrio taškas ir epinė distancija

Šios dvi kategorijos kalba apie epikos vidinę sąrangą. Pasakojimas kaip toks yra meninio pasaulio kūrimo būdas epikoje, charakteringiausias jos bruožas. Pasakojimas neįsivaizduojamas be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir adresato. Šie elementai ir sudaro vadinamąją epinę situaciją. Pasakotojas (naratorius) yra savotiškas tarpininkas tarp anksčiau įvykusios istorijos ir skaitytojo. Adresatas istoriją sužino netiesiogiai, bet iš tarpininko. Toks vaizdavimo būdas, „tarpiškumas“, yra specifinis epinės literatūros požymis, išskiriantis epiką iš kitų rūšių: lyrikos ir dramos. Abstrakčiai kalbant, kiekvienas epikos tekstas turi savo kūrėją, tačiau ne kiekviename epikos tekste galima aptikti autoriaus ir pasakotojo pėdsakus.

Kaip pavyzdį paimkim V. Pietario „Algimantą“ – patį pirmąjį istorinį romaną. Jame pasakojami įvykiai, komentuojami veikėjų išgyvenimai pasakotojo vardu. Tuo tarpu autobiografiniame V. M. Putino romane „Altorių šešėly“ pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Antra vertus, abu tekstai yra panašūs pagal aprašymo objektą, t.y., istorines realijas, geografinių vaizdų kūrimo būdą. Tekstai skiriasi epinės situacijos atžvilgiu: istoriniame tekste nerandame jokios užuominos apie tai, kas, kada, kur kalba, tuo tarpu autobiografiniame romane pirmas asmuo nurodo kalbos objektą. Kalbančiojo raiškos pobūdis lemia esmines teksto ypatybes, todėl pasakotojo paveikslas, pozicija gali būti pasakojamų būdų klasifikacijos pagrindu. Pagal tai, kieno vardu kalbama, epinis pasakojimas skirstomas į: objektyvizuotą (pvz.: V. Pietario „Algimantas“) ir subjektyvųjį. Kitaip tariant, šie du pasakojimo būdai nulemia epinio kūrinio išeities tašką, autoriaus poziciją, kuri vadinama požiūrio tašku.

Požiūrio taškas – tai daugiau ar mažiau fiksuota pozicija, iš kurios pavaizduotas pasaulis yra stebimas ir vertinamas epikos kūrinyje. Jis visuomet egzistuoja epikoje, net ir pačiame neutraliausiame pasakojime, kitaip neįmanoma perteikti įvykių, jų išdėstyti, paaiškinti.
Paprastai epiniuose kūriniuose įvykis ar istorija pasakojamojo momento atžvilgiu jau būna įvykusi. Šią situaciją pabrėžia būtasis laikas arba kartais laikų kaita. Taigi, epiniame kūrinyje galima išskirti du erdvės-laiko planus: fabulos erdvė-laikas ir pasakojimo veiksmo erdvė-laikas. Pasakojimo planas paprastai nekrinta į akis, jį užgožia fabulos planas. Toks dviplaniškumas yra universalus prozos bruožas, leidžiantis laisvai judėti erdvėje ir laike. Nesunku suprasti, kad tarp dviejų pasakojimo planų (fabulos ir pasakojimo veiksmo plano) yra tam tikras nuotolis: erdvės ir laiko tarpsnis. Tą atstumą tarp fabulos erdvės-laiko ir pasakojimo veiksmo erdvės-laiko vadiname epine distancija.

Tradicinėje (klasikinėje) epikoje  (pvz.: romane) savaime reikšmingas yra tik pasakojimas, t.y., naratoriaus kalba, o veikėjų žodžiai ir mintys tampa svarbiais semantiniais kūrinio elementais tik tada, kai jiems pritaria autorius. Priešingu atveju, veikėjų saviraiška tėra charakterio kūrimo būdas, psichologiškai prasmingas gali būti, bet mažai tada pasakantis apie autoriaus idėją. Epinė distancija (požiūrio taškas yra vienas iš jos elementų) suformuodama meninio pasaulio pasakojimo būdą (t.y., laiko-erdvės struktūrą) kartu lemia to pasaulio suvokimą ir vertinimą. Pasakojimas, kuriame epinė distancija ryški, vadinamas epiniu pasakojimu, o romanas, kuriame toks pasakojimas vyrauja, vadinamas epiniu romanu.

VIDINIS MONOLOGAS

Skaitytojas, norėdamas orientuotis meniniame pasaulyje, turi susivokti jo erdvės-laiko koordinatėse, užčiuopti centrą, iš kurio pasaulis matomas. Tradicinis skaitytojas yra įpratęs, kad jam iš karto būtų nurodytas meninio pasaulio centras. Ilgametės prozos tradicijos įpratino skaitytoją prie pastovios to centro vietos. Tas centras paprastai būdavo atskirtas nuo pavaizduoto pasaulio didesne ar mažesne epine distancija. Tai, kas buvo praeityje, aiškiai turėjo prisiminimų funkciją, kas vyksta dabar ar vyks ateityje, turėjo perspektyvų prasmę. Apie šuolius erdvėje ir laike būdavo informuojama žodžiais „po dviejų metų“, „viename kaime“ ir t.t. tipiniame pasakojime erdvės-laiko vienovė buvo viena iš tvirčiausių taisyklių.

Tuo tarpu modernėjančioje literatūroje, pvz., vidinio monologo prozoje, iš pagrindų pasikeitė klasikinė epinė situacija. Čia nebelieka savarankiškos istorijos, įvykio, kuris būtų pasibaigęs iki pasakojimo momento istorijos. Kita savybė, kad skaitytojas nemato istoriją pasakojančio asmens – pasakotojo. Vietoje trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) likęs tik esamasis laikas ir ta dabartis vidiniame monologe yra akimirkos šuoliai, per kuriuos pasireiškia personažo sąmonėje spontaniškai atsinaujinančios mintys, žodžiai, pojūčiai. Tokį momento pavidalą įgyja net tai, kas, objektyviai žiūrint, personažui yra praeitis ar įsivaizduojama būsiant ateityje. Esamojo laiko situacija, įspūdis, sąmoningai yra stiprinami. Dažniausiai vidiniame monologe griaunamas nuoseklumas, imituojant, atkuriant vidinį mąstymą, deformuojant kalbos struktūrą (šokant į kitą mintį, trumpinant sakinius).

Vidinio monologo „dabartiškumą“ daugelis tyrinėtojų laiko esminį to monologo požiūriu. Čia vidinių ir išorinių įvykių grandinė išyra ir egzistuoja ne pasakotojo dėka, o tarsi savaime, tarsi sąmonės srautas būtų materialus laiko tėkmės pavidalu. Nors vidinio monologo prozoje paprastai kalbama pirmu asmeniu, tačiau jis anaiptol nesutampa su autoriumi. Šioms kategorijoms atskirti yra sukurti atskiri terminai.

Herojus, kurio sąmonės ekrane atspindimas ir vidinis, ir išorinis pasaulis, vadinamas mediumu. Herojus, kuris dalyvauja veiksme ir kartu pasakoja apie jį pirmu asmeniu, vadinamas pasakotoju. Dažnas pasakotojas epikoje, kuris viską žino, ko žmonėms neduota žinoti (žino, ką personažai galvoja, gali kilnotis laike, vietose), vadinamas visažiniu pasakotoju – naratoriumi.

Vidinio monologo prozoje mediumas yra pati dažniausia figūra, tačiau ji tik yra išgyvenimo, bet ne veiksmo subjektas. Mediumas vadinamas ir kalbos subjektu, kadangi jis pats nepasakoja, o kažkas kitas fiksuoja jo sąmonės srautą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų