Vientisinio sakinio analizė

Galima grafinė sakinio analizė (linijinė arba hierarchinė) arba išsamioji sakinio analizė (žodžiu arba raštu).

Linijinė analizė – tai sakinio dalių atitinkamas pabraukimas:

VeiksnioPASTABA. Virš aplinkybių raidinėmis santrumpomis yra nurodoma aplinkybės rūšis ir porūšis.

musu kaimynasBe sakinio dalių sakinyje gali būti ir ne sakinio dalių. Ne gramatinėmis sakinio dalimis būna įterpiniai, įspraudai ir kreipiniai. Sakinyje ne gramatinės sakinio dalys taip pat turi atitinkamą žymėjimą (gulsčias laužtinis skliaustas):
jonasHierarchinėje analizėje kaip ryšių schemos sakinių ryšiai išdėstomi erdvėje. Čia sakinių dalys žymimos tam tikromis geometrinėmis figūromis:
sakinio daliu zymejimasPASTABA. Žodžiai, einantys tam tikromis sakinio dalimis, yra įrašomi į tas figūras.
Sakinio dalys siejamos ryšių linijomis:linijosAPIBENDRINAMOJI SAKINIO DALIŲ SCHEMA

I range yra veiksnys ir tarinys. Veiksniui gali priklausyti tik pažyminys. Daugiau sakinio dalių priklauso tariniui. Papildinys negali eiti prie veiksnio. Aplinkybės eina prie tarinio. Kai kada tariniui gali priklausyti pažyminys (kai tarinys sudurtinis, o jo vardinė dalis yra daiktavardis).

joniukasTrečiame ir žemesniuose ranguose gali būti tik pažyminiai. Jie gali priklausyti įvairioms sakinio dalims, kurios išreikštos daiktavardžiu. Dėl šios priežasties įsivedamas terminas pažymimasis žodis. Tai abstraktus terminas. Pažyminys gali priklausyti kitam pažyminiui:

pagrindines sakinio dalys
Hierarchinę sakinio dalių schemą „kiek sujaukia“ tarininis pažyminys:
kaimymasRangus „sujaukia“ toks pažymininis tarinys, kuris priklauso tariniui ir papildiniui.
vaikaiPozicija – yra svarbus sakinio dalių požymis, nes ją lemia tikrasis sintaksinis dalykas – ryšiai. Negana to, pagal poziciją galima apibrėžti kiekvieną sakinio dalį:

PAPILDINYS – yra antrojo rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui, jeigu jis išreikštas daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

VEIKSNYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susijusi su tariniu. Veiksnys gali turėti pažyminį ar pažyminių.

TARINYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susietas su veiksniu. Jis gali turėti papildinį, aplinkybę, o jei jame yra daiktavardis, tai ir pažyminį.

APLINKYBĖ – antro rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui. Jei ji išreikšta daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

PAŽYMINYS – antro arba žemesnio rango antrininkė sakinio dalis, neturinti apibrėžtos pozicijos. Jis priklauso bet kuriai sakinio daliai, sakinio nariui arba sakinio dalies komponentui, kuris yra išreikštas daiktavardžiu.

Sakinio dalis galima apibūdinti ir pagal raiškos polinkius, t.y. pagal bazines raiškos priemones: veiksnio raiškos bazė – subjekto vardininkas, tarinio – veiksmažodis, papildinio – vidurinieji linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas), aplinkybės – nevienalytė bazė. Svarbiausia – prieveiksmis, prieveiksminių reikšmių linksniai, prielinksninės konstrukcijos. Pažyminio bazė – derinamieji žodžiai, daiktavardis / įvardžio kilmininkas.

Sakinio dalių nustatymo metodai.
Kadangi sakinio dalys yra sugramatintos loginės kategorijos, tai jos yra loginio pobūdžio. Reikia skirti morfologinį ir sintaksinį klausimą.

Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo?  – tai linksnių klausimai. Sintaksinių klausimu yra įrodomas sakinio dalių ryšys. Jį sudaro klausiamasis žodis ir žodis, su kuriuo  turi tiesioginį ryšį nustatomoji sakinio dalis.

Ypatingas klausimas keliamas tariniui. Klausimai „ką veikia?“, „ką daro?“ logiškai ne visuomet tinka. Kai tariniu eina aktyvios veiklos veiksmažodis, universalus tarinio klausimas yra „kas pasakyta apie veiksnį?“.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio išsamios analizės schema
Sakinio išsamios analizės pavyzdys

Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

InfoŽinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.“

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.“

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.“

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.“

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?“

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!“

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.“

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)

Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

„Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.“

Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

„Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.“

Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

„O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.“

Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų“

Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės,  antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu

___________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė