Ugdymo proceso daugiamatiškumas

Ugdymas – tai vientisas procesas ir kartu daugiamatis, vadinasi, gana sudėtingas. Ugdymas yra subjektyvus ir objektyvus procesas, todėl jį galime vadinti pedagoginiu susitikimu ir bendravimu, taip pat veikimu, įtaka, sąveika be vyksmo, kūryba, saviraiška, prasmės ieškojimu ir prisitaikymu.

Vertybių internalizavimas – tai gyvenimas pagal vertybes, jų taikymas, o ne tik jų žinojimas.

UGDYMO KRYPTYS

Skiriama keletas ugdymo krypčių pagal tai, kas jį lemia.

1. Individualus ugdymas. Šio ugdymo ištakos glūdi laisvo ir harmoningo  ugdymo pirmtakų idėjose  (Dž. Loko, Ž. Ž. Ruso, J. Pestalocio, L. Tolstojaus darbuose). Jų darbų esmė – pažinti vaiko prigimtį ir sudaryti sąlygas jai laisvai, harmoningai, natūraliai vystytis. Prigimtis tampa mokymo ir auklėjimo pamatu. Pestalocis teigė, kad prigimtis yra uola, ant kurios auklėjimas stato savo pamatą, t.y. formuoja žmogų. Žmogaus prigimtį stengėsi atskleisti ir pedagogikos pradininkas Komenskis. Pasak jo, kiekvieną žmogų reikia ugdyti individualiai.

2. Socialinis ugdymas. Kyla klausimas, ar ugdymui įtakos turi socialinė aplinka? Kaip? Ugdymo procesą įvairiapusiškai veikia socialinė aplinka. Ji lemia ir ugdytojo poveikį ugdytiniui. Visa tai nagrinėja socialinė pedagogika, kurios pagrindinės idėjos yra:

• žmogus yra žmogumi tik tarp žmonių;
• žmogus tampa žmogumi tik per bendravimą;
• nėra žmogaus, kuris nebūtų socialiai sąlygotas.

Socialinės pedagogikos objektas – tai žmogaus ir aplinkos sąveika. Socialinė pedagogika ieško būdų, kaip žmogui pažinti save ir aplinką, kaip orientuotis ir joje pritapti, kaip pačiam reguliuoti savo santykius su visuomene ir aplinka.Šiai pedagogikos rūšiai pradžią davė Pestalocio darbai.

Tarpukario Lietuvos pedagogas Šalkauskis akcentavo demografinio ugdymo principus. Jo darbus pratęsė Maceina (plėtė tautinio ugdymo idėjas). Naudingų minčių apie socialinį ugdymą galima ieškoti Vabalo – Gudaičio, Jovaišos, J. Vaitkevičiaus darbuose.  J. Vaitkevičius teisėtai laikomas socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje. Jis ugdymą vertina ir aptaria socialiniu požiūriu, t.y., aiškinasi, kaip visuotinės sociumas gali veikti ir veikia visą ugdytinio veiklą ir santykius.

3. Kultūrinis ugdymas. Ugdant privalu atsižvelgti ir įvertinti mūsų kultūros paveldą. „Žmogus negali būti žmogumi, neįsisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurios pagrindu jis įgyja savo pažiūras, estetinį skonį ir pasaulėžiūrinę perspektyvą.“ Natūralu, kad kiekviena karta stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti jaunesnėms kartoms. Pagal tai susiformavo nauja pedagogikos šaka – liaudies pedagogika, kuri nagrinėja kultūrinių vertybių įtaką ugdymo procesui.

Svarbios ir reikšmingos Vydūno, S. Šalkauskio, J. Maceinos pažiūros į kultūrą ir kultūrinį ugdymą. Ryškiausiu kultūrinės pedagogikos atstovu laikomas Vydūnas todėl, kad jis, remdamasis Rytų ir Vakarų tradicijomis, sukūrė vientisą ir savitą kultūros koncepciją, kurioje skiria tris pagrindines kultūros sferas:

• mokslą;
• meną;
• dorą.

Kiekvienoje šitoje sferoje savitai atsispindi žmogaus asmenybė, jos dvasia bei siela.
Kultūrinis ugdymas šiandien vyksta per literatūrą, istoriją, geografiją, sociologiją ir kitus mokslus. Meninis lavinimas mokykloje jaučiamas per dailę ir muziką.

4. Dvasinis ugdymas. Jo paskirtis – siekis sudaryti dvasinio ugdymo sampratą. Labai svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos pedagogikos klasikus. Apie ugdymo įtaką dvasinei raidai daug yra kalbėjęs Šalkauskis. Jis akcentavo, kaip svarbu išugdyti žmoguje dievo galias, kuriomis būtų siekiama aukštesnių gyvenimo tikslų: tiesos, gėrio, grožio. Kultūriniam ugdymui įtaką daro religinis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsijautimas. Mokslininkas akcentavo, kad religinis ugdymas ne tik suranda atramą kultūriniame ugdyme, bet jį ir užbaigia, suteikia jam naujos prasmės bei vertės ir jį papildo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Žvelgiant į ilgą literatūros procesą, matom, kai istorijos tėkmėje jis keitėsi. Literatūros reiškiniai, sąlygojami istorinių aplinkybių bei nusistovėjusių meninių taisyklių, visose kultūros epochose įgydavo tipiškų savo laiko bruožų. Pirmu žvilgsniu literatūros reiškinių istorija ir tipologija yra gana paprasti, vienas su kitu prigimtimi susiję dalykai. Reiškinių istorija – tai, kas kinta laike, tipologija – tai būdingi tipiški bruožai, įgyjami vienose ar kitose tarpsniuose.

Tačiau problemos esmė nepaprasta. Kada keliamas klausimas „kaip?“ ir „kodėl?“ kultūroje reiškėsi tie bruožai, kalbos esmė apima kur kas gilesnius literatūros klodus ir tada prisieina svarstyti pamatines tautos istorijos būties aplinkybes ir tautos mąstymo būdo (mentaliteto) formavimąsi, nes tik tai gali išvesti į atsakymą. Literatūros reiškinių istorija ir tipologija savo esme remiasi į pačią literatūros savimonės prigimtį (į tai, kaip literatūra suvokia save). Problemos svarstymą galima pradėti nuo paprasto klausimo: „Kaip reikėtų apibrėžti literatūros visumą, remiantis istoriniais literatūros proceso dėsniais?“.

Vargu ar būtų teisinga manyti, kad literatūros reiškinių istorija yra tik faktų, biografijų ar kultūrinių aplinkybių visuma. Pažiūrėjus į tokią hipotezę, galima pamanyti, kad kaip tik taip suprastoje literatūros istorijos sąvokoje yra praleistas tipologiškumo principas, ir todėl dingsta vertinimo spektras. Nebeaišku, kas yra tipiška. Taigi, literatūros visumos  sąvokoje nesunkiai galima pastebėti du suvokimo principus. Vienas jų akcentuoja literatūrą kaip tam tikrų meninių reiškinių sumą, o kitas – kaip istorinės sąmonės meninę išraišką. Antru principu atsiremiama į dvi kategorijas, sąvokas: istorinę sąmonę ir mentalitetą (mąstymo būdą).

Literatūros tėkmėje tam tikrais periodais tai ryškiau, tai blankiau atsispindi istorinė tautos patirtis ir praeitis. Istorinis audinys literatūros kūriniuose keitėsi, bet galėjo ir gali atlikti fono funkcijas, arba  gali būti pagrindinis vaizdavimo objektas,  bet svarbu išsiaiškinti, kodėl vertybių sistemoje geriausiai nugali laiką tie kūriniai, kurie yra ar buvo sukurti aktyviai veikiant istorinei sąmonei, kodėl kiekvienos tautos meninėje patirtyje iškiliausiai lieka tie periodai, kuriuos ryškiai paženklina istorinės sąmonės orientyrai. Taigi, kuo skiriasi kūrėjas, kaip įspūdžio fiksuotojas, nuo kūrėjo, savo kūriniais išreiškiančio tautos savimonę. Nors šie trys klausimai kultūrologijai yra labai aktualūs, iš tiesų, jie yra nauji.

Istorijos ir tipologijos klausimais yra kalbėję įvairių laikmečių kultūrologai: XVIII ir XIX a. sandūros rusų istorijos filosofas Čedajevas, XX a. pirmoje pusėje amerikiečių kultūrologas Špengleris, tarpukario laikotarpio lietuvių filosofas Antanas Maceina veikale „Asmuo ir istorija“. Daugelyje šaltinių teigiama, kad yra labai didelis skirtumas tarp kūrėjo, kuris savo gyvenimą ir kūrybą suvokia kaip savotišką atspindį savyje, ir to, kuris savo gyvenimą jaučia kaip uždarą, užbaigtą arba pasibaigiantį su fiziniu išnykimu. Sakoma, kad pastarojo žmogaus gyvenimas neturi savyje istorijos: „Jis neturi pasaulio kaip istorijos savyje.“ Toks kūrėjas yra geriausiu atveju kūrybingas aplinkos fiksuotojas. Visi tyrinėtojai daro vieningą išvadą: „Norint, kad asmuo-kūrėjas ar tauta turėtų būties istoriją, reikia, kad jie turėtų istorinę sąmonę.“ Tas pats pasakytina apie meną: „Norint, kad manas būtų tautiškai tipologiškas, jis turi turėti istorinę savimonę.“

Taigi, kas ta istorinė sąmonė? Savo aiškinimą visi tyrėjai pradeda nuo teiginių. Istorinė sąmonė – tai ne istorinių žinių visuma. Špengleris: „Žmogus teoriškai gali labai daug atsiminti, gali tapti praeities eruditu, tačiau, jei tas žinojimas nėra susijęs su to žmogaus prigimtimi, žinojimas neturi nieko bendra su istorine sąmone.“

Istorinė savimonė yra tautos praeities išgyvenimas, kuris suvokiamas kaip asmeninė būtis. Žmogus, turėdamas šią sąmonę, ir istoriją, ir gyvenimą vertina kitaip, negu tuo atveju, kada istorija ar gyvenimas jam tampa tyrinėjimo objektu. Vadinasi, žmogaus istorinė sąmonė apsprendžia jo vertinimų logiką ir jo būčiai suteikia prasmės bei reikšmės.

Čedajevas kūrė istorinio romantizmo epochoje ir nenuostabu, kad dėmesį sutelkė į individo problemą. Jis žmogų ar kūrėją, neturintį istorinės sąmonės savyje, vadino pasaulio našlaičiu.

Taigi pabaigai dera akcentuoti, kad joks menas be istorinės savimonės negali būti vertybiškai svarus. Be istorinės savimonės menas yra aplinkos iliustracija arba atskirų įspūdžių fiksavimas. Antrasis kultūrinių tyrinėjimų objektas – mentalitetas.  Jis yra istorinės sąmonės rezultatas, išraiška. Apie tai, kad tauta turi sąmonę ir mentalitetą, pradėta kalbėti XX a. pradžioje. Panaikinus spaudos draudimą buvo išdrįsta pasakyti, kad menui ir literatūrai nėra svarbu vykdyti istorines ar socialines funkcijas, kur kas svarbiau surasti, suvokti meno šaknis arba mąstymo būdą bei kūrėjo mentalitetą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Meno kūrinys literatūros procese
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

Iš „literatūrinių“ prisiminimų…