Žyma: Baltai

Indoeuropiečių kalbų šeima

1929 metais buvo paskelbta, kad pasaulyje yra apie 3000 kalbų. Tą padarė Prancūzijos akademija. Šių dienų kalbininkai teigia, kad pasaulyje yra apie 6000 ir daugiau kalbų. Kalbininkai neturi vieningos nuomonės ir dėl pasaulio kalbų šeimų skaičiaus. Galbūt jų yra 130, o gal 150, o gal ir daugiau.

1784  metais Indijoje anglų mokslininkas Džousas įkūrė Rytų kultūros institutą ir pradėjo
tyrinėti sanskritą, jį lygindamas su kitomis kalbomis. Paskelbė keturias svarbias išvadas:

• ne tik žodžių, bet ir gramatinių formų panašumas negali būti atsitiktinis;
• tas panašumas liudija, kad kalbos yra giminiškos ir kilusios iš vieno šaltinio;
• tas šaltinis, galimas dalykas, jau nebeegzistuoja;
• be lotynų, graikų ir sanskrito tai pačiai kalbų šeimai priklauso germanų, keltų, iranėnų kalbos (jis teisingai nurodė šešias IDE šakas).

XIX a. atrastas istorinis lyginimasis metodas padėjo įrodyti bendrą visų IDE kalbų kilmę. Tvirtus pamatus istorinei kalbotyrai padėjo vokiečių mokslininkai F. Bopas, F. Slègelis, A. Šleicheris, danas R.Raskas ir kiti. „Ypač svarbus F. Bopo mokslinis darbas – knyga „Apie
sanskrito kalbos asmenavimo sistemą, lyginant ją su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų atitinkamomis sistemomis, su epizodais tikslių metriškų vertimų iš „Ramajanos” ir
„Mahabharatos” originalų ir keletu ištraukų iš Vedų”, kurioje kalbama apie neginčijamą
minimų kalbų giminystę. F. Bopas 1823 m. jau „atranda” ir lietuvių kalbą, lygindamas ją su kitomis giminiškomis kalbomis. 1833-1852 m. F.Bopas išleidžia tritomę „Lyginamąją
sanskrito, Avestos, graikų, lotynų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatiką”. Beje, šiam mokslininkui priklauso ir termino „indoeuropiečiai” autorystė.” (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Prieš septynis tūkstančius metų dar nebuvo graikų, lotynų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lietuvių ir kitų dabarties kalbų. Tuo metu gyvavo kitos kalbos. Viena iš jų – IDE prokalbė. Apie II-III tūkstantmetį pr. Kr. ji pradėjo skilinėti į tarmes, prokalbes, kurių pagrindu išsivystė visos šiuolaikinės IDE kalbos.

Į klausimą „kurioje vietoje reikėtų ieškoti IDE prokalbės tėvynės” nėra vieningo ir
tikslaus atsakymo. „Kalbotyros istorija galėtų teikti nemažai skirtingiausių, netgi prieštaringų atsakymų ir interpretacijų. Naujausi mokslininkų V. Ivanovo ir T.Gamkrelidzės tyrimai (knyga „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai”, išleista 1984 m.) rodo, kad IDE protėvynė galėjusi būti Mažojoje Azijoje, tarp pietinės Užkaukazės ir šiaurinės Mesopotamijos, tarp Tigro ir Eufrato, kur, anot legendos, buvęs Babilono (Babelio) bokštas (apytiksliai – dabartinis Bagdadas (Irakas) ir aplinkinės teritorijos). Anot mokslininkų, IDE kalbos turėjusios labai intensyvius kontaktus su afrazijiečiais ir kartvelais.” (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Kalbininkai vieningai sutaria dėl IDE kalbų šeimos skirstymo į smulkesnes genealogines šakas, rodančias dar didesnį tarpusavio giminystės laipsnį. Išskiriama 10 gyvųjų kalbų šakų (dvi šakos jau mirusios: anatolų ir tocharų).

IDE ŠEIMOS KALBOS

IDE šeima turi dešimt šakų.

ALBANŲ ŠAKA: priklauso albanų kalba, kuria kalba apie 5,5 mln. gyventojų. Ilyrų ir dakų kalbos jau mirusios.

ARMĖNŲ ŠAKAI priklauso armėnų kalba, kuria kalba apie penki mln gyventojų (pagal 2002 m. duomenis) bei mirusios trakų ir frigų kalbos.

IDE BALTŲ ŠAKAI priklauso gyvos lietuvių ir latvių kalbos. Mirusios yra prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos.

GRAIKŲ ŠAKA: priklauso graikų kalba ir mirusi – senoji graikų kalba.

KELTŲ ŠAKAI priklauso valų (arba velsų kalba), bretonų, škotų, airių, meniečių kalbos. Mirusios kornų ir galų kalbos.

GERMANŲ ŠAKĄ sudaro trys grupes:

a) Šiaurės – skandinaviškoji grupė, kuriai priklauso švedų (kalba apie 8,5  mln. gyventojų), norvegų (4,5 mln.), danų (5,5 mln.), islandų, farerų kalbos (kalbama Farerų salose Danijoje).
b) Vakarų grupę sudaro anglų (kalba apie 350 mln. gyventojų), vokiečių (apie 100 mln.), olandų (apie 20 mln), afrikans (5,5 mln.), liuksemburgiečių, fryzų, jidiš kalbos bei mirusi saksų kalba.
c) Rytų grupės kalbos (gotų, burgundų, vandalų) mirusios.

ROMANŲ ŠAKA labai gausi. Ją sudaro ispanų (kalba apie 305 mln. gyventojų), portugalų (apie 162 mln.), prancūzų (apie 69 mln.), italų (apie 60 mln.), rumunų (apie 25 mln.), katalonų (6,5 mln. Kalbama Ispanijoje, Andoroje ir Prancūzijoje), provansalų (apie 2 mln. Klabama Prancūzijoje), galisų (kalbama Ispanijoje), reto-romanų (kalbama Italijoje ir Šveicarijoje), sardinų (Italijai priklausančioje Sardinijos saloje), korsikiečių (Prancūzijai priklausančioje Korsikos saloje), lotynų kalbos (kalbama Vatikane) bei mirusios oskų ir umbrų kalbos.

SLAVŲ ŠAKA skyla į tris atšakas:
a) rytų slavų kalbas, kurias sudaro rusų (kalba apie 160 mln.), ukrainiečių (apie 45 mln.), baltarusų (apie 9 mln. guventojų) bei mirusi senoji rytų slavų kalba.
b) Vakarų slavams priklauso lenkų (ja kalba apie 38 mln. gyventojų), čekų (apie 10 mln.), slovakų (apie 5 mln.), sorbų (lužicų) (kalbama Vokietijoje), kašubų (kalbama Lenkijoje) kalbos bei mirusi polabų kalba.
c) Pietų slavams priklauso: serbų (kalba apie 10 mln. gyventojų Jugoslavijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), kruatų (kalba apie 7 mln. gyventojų Kroatijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), bulgarų (apie 9 mln.), slovėnų (apie 2 mln.), makedonų kalbos bei mirusi senoji slavų kalba.

IRANĖNŲ ŠAKAI priklauso: persų (ja kalba apie 50 mln gyventojų Irane, Afganistane, Bahreine), puštų (apie 21 mln. gyventojų kalba Afganistane ir Pakistane), kurdų (apie 10mln. gyventojų kalba Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje), tadžikų (kalbama Tadžikijoje ir Afganistane), beludžų (kalbama Afganistane, Irane, Pakistane ir Omene), osetinų (kalbama Š. Osetijoje (Rusijoje), P. Osetijoje (Gruzijoje)), tatų (Irane ir Azerbaidžene), talyšų (Irane ir Azerbaidžene) kalbos ir mirusios: avestos, senoji persų kalba, pehlevio, sogdų, sakų kalbos.

INDŲ ŠAKA yra gausiausia kalbų. Ją sudaro: hindi (kalba apie 255 mln. gyventojų Indijoje), bengalų (apie 188 mln. kalba Bangladeše, Indijoje), pendžabų (apie 92 mln. gyventojų kalba Pakistane, Indijoje), biharų (apie 80 mln. Indijoje, Nepale, Mauricijuje), urdų (apie 46 mln.), marathų (apie 60 mln.), orijų (apie 30 mln.), gudžaratų, sindhų, nepalų, signalų (apie 13 mln. gyventojų kalba Šri Lankoje), čigonų (apie 6 mln.), radžastanų (marvarų) (Indijoje), asamų (Indijoje), sanskrito, maldyvų (Maldyvuose), kumaunų, kašmyrų (Indijoje ir Pakistane), garhvalų (Indijoje), konkanų kalbos ir mirusios vedų, pali, maharaštrų, apabhranšo kalbos.

MIRUSIOS ŠAKOS:

ANATOLŲ ŠAKA: hetitų, luvių, palų, lydų, karų, lykų kalbos.

TOCHARŲ ŠAKA: tocharų A kalba ir tocharų B kalba.

Šiandien indoeuropiečių kalbų šeima dominuoja pasaulyje pagal gyventojų skaičių,
smarkiai lenkdama kitas pasaulio kalbų šeimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Šio straipsnio tikslas – pateikti pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą iki lyginamosios kalbotyros.

Lietuvių kalba atsirado iš rytinių baltų šakos. Iš rytinių baltų atsiradę ir latviai, o prūsai – iš vakarų. Klasifikaciją papildė Pjetras Umbertas Dinis – italų kalbininkas ir baltistas. Rytų ir vakarų baltai išsiskyrė IV – III a. pr. Kr ., o apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas galima kalbėti tik apie VII – VIII a. po Kr.

Aisčiai buvo pirmieji protėviai, kurie pateko į istorinius šaltinius 98 m. eros metais. Publijus Kornelijus Tacitas etnografiniame veikale „Germanija“ pamini juos (aisčiai = baltai). Aisčių vardas kilęs iš vandenvardžio. Apie 550 metus pasirodė gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų arba gotų kilimą ir jų žygius“, kuriame taip pat yra minimi aisčiai. Romėnų karaliaus laiške jie irgi minimi dėkojant už gintarą. Tuo laiku aisčiai dar vadinti taikingais. Apie 830 metus paskutinį kartą randamas jų vardas, kai buvo išleistas Pauliaus Orozijaus veikalas „Pasaulio istorija“, kuriame buvęs įdėtas vieno keliautojo pasakojimas apie aisčius, jų papročius ir mirusiųjų deginimą.

Nuo IX a. aiščių vardo nebelieka, juos kiek vėliau pakeičia baltai (vartojama kaip aisčių sinonimas). Baltų vardas atsirado tik XIX a. viduryje (1845 metais), kai buvo sukurtas vokiečių kalbininko ir baltisto G. H. F. Neselmano. Veikale „Senovės prūsų kalba“ jis pirmą kartą ir pavartojo terminą baltai. Tuo tarpu Lietuvos vardas paminėtas tik 1009 metais Kvedinburgo analuose „Lituae“ (Litve). Juose rašoma apie misionieriaus Brunono misiją krikštyti lietuvius, bet to nespėjus padaryti, jam nukirsta galva.

Rusijoje, Lavrentijaus metraščiuose 1113 metais pasirodė Lietuvos vardas, kai buvo aprašomos to meto aktualijos. Nuo XV a. Aukštaitija ir Žemaitija daug kartų minima Vytauto laiškuose.

Nuo XV a. aptinkami pirmieji aiškinimai, iš kur radosi lietuvių kalba. Janas Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ keliose vietose užsimena apie lietuvių kilmę ir kalbą: „lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, o Lietuva iš italų“. Šią mintį išlaikė ir „Lietuvių ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“, kuriame pasakojama legenda apie Palemoną.

XVI a. sklandė gyva idėja, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, XVII a. Vijūkas Kojalavičius dar pratęsė, kad lietuviai kilę iš romėnų. 1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba pasirodė (dar ne mokslinė) Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“, kurią rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis.

XVIII a. Pilypas Ruigys parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“. Šiuo veikalu toli į šoną nebuvo nueita, nes lietuvių kalba daugiausia sieta su graikų kalba. Jis sudarė 400 žodžių žodynėlį, kuriame surašė panašius žodžius. Be to dar bandė aiškinti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

XIX a. pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas) parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. Tai buvo ne mokslinė knyga, kurioje jis neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kėlė mintį, kad lietuvių kalba yra savaiminė, o kitos kalbos atsirado iš jos. Ši knyga buvus lietuvių savimonės kėlimas.

XX a. J. Basanavičius parašė knygą „Apie trakų – frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“. Ši knyga mūsų protėvynę iškėlė į Balkanų pusiasalį. Basanavičių sukritikavo Kazimieras Būga. 1969 metais bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas apgynė šią mintį veikale „Trakų – dalų studijos“. Jis nurodė 200 žodžių, kurie yra giminiški Trakų – dalų kalboms ir baltų kalbai.

XX a. 9 dešimtmetyje (apie 198…) buvo atlikti kasinėjimai Nemuno žemupyje (Tauragėje) ir rasta daug radinių, kurių neturi nei slavai, nei germanai (jokios kaimyninės šalys), bet kaip tik reabilituoja tai, apie ką buvo rašęs Basanavičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)

1920 m. Kazimieras Būga ėmė organizuoti LKŽ leidimą. Jam buvo sukaupęs apie 617 tūkstančių lapelių – kartoteką. Šiam darbui jis atidavė daugiausia laiko ir jėgų. Amžininkų teigimu, nors Kazimieras Būga iš jaunystės buvo gana lėtas, tylus, nekalbus, ko nors paklaustas, greit neatsakydavo, bet kam nors pradėjus kalbėti apie savo tarmę ar vienu kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavo šnekus, užsidegdavo, aiškindavo, net neduodamas kitam kalbėti. K. Būga parengė 2 pirmuosius žodyno sąsiuvinius. 1924 m. pasirodė pirmasis, kurį sudarė įvadas ir 80 paties žodyno puslapių. Antrasis iki žodžio anga jau pasirodė po jo mirties. Iš pirmojo sąsiuvinio buvo matyti, kad žodynas buvo rengiamas tezauro tipo. Į jį turėjo tilpti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Tai turėjo būti ne tik aiškinamasis, bet ir istorinis – etimologinis su dialektologijos ir kalbos istorijos ekskursais žodynas. Tačiau Lietuvos visuomenė dar nebuvo priaugusi iki tokio žodyno ir nepajėgė jo suprasti. Mokslo pasaulis jį labai gerai vertino, o Lietuvoje buvo nuolatinis nepasitenkinimas dėl to, kad praktikos reikalai spaudė rašyti paprastesnį praktinį žodyną. K. Būga dažnai buvo alkanas, pervargęs ir blaškėsi tarp visuomenės reikalavimų ir savo norų bei uždavinių. Po jo mirties žodyną rengti (po 6 metų) ėmė J. Balčikonis, tačiau naujoji redakcija atsisakė žodžių istorijos ir etimologijos, rengė tik aiškinamąjį žodyną. Po Kazimiero Būgos mirties liko sudarytos kitų žodynų kartotekos: etimologijų – 19 tūkst. lapelių, slavų kilmės žodžių – 12 tūkst., senųjų raštų žodžių – 66 tūkst., tikrinių vardų – 75 tūkst.

Labai įdomių darbų Būga paliko aprašydamas ir bandydamas įrodyti savo paties sukurtą hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas: „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ 1913 m., „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ 1923 m., „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ 1924 m., „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ 1924 m., „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ (ši studija įėjo į žodyno įvadą). Visuose šiuose veikaluose dominavo tokia išvada, kad lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijos. Dalis latvių žemės, kurią randame Dauguvos šiauriniame šone, tai yra šių dienų Vidžemė ir Latgala, prieš latvių įsikūrimą 6 m. e. a. buvo apgyvendinta Baltijos suomių, tai rodo geografiškieji šios dalies upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų vardai. Be to, vietovardžių lyginimas padėjo Būgai padaryti tokias išvadas, kad lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Prieš lietuvių atėjimą sėliai gyveno Laukesos, Gryvos, Zarasų, Antazavės, Salako ir Čedasų apylinkėse, taip pat į rytus nuo Dusetų. Kazimieras Būga mano, kad lietuviams įsibrovus į sėlių žemes ilgai dar tarpe lietuvių gyveno nesuasimilėję sėliai, o tai rodo lietuviškojo pasienio vietų vardai su garsais z ir č. Atitinkamai lygindamas vietų vardus, šnektas ir garsų tarimą. K. Būga nustatė ir žiemgalių gyventas vietas, tai yra Sidabrava (ties Joniškiu), Žagarė ir Raktuvės kalnas (po Žagare).

Kazimieras Būga paliko ir istorinės fonetikos ir morfologijos darbų. Visų pirma minėtina studija „Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė“. Beje, ši istorinė studija buvo svarbi ir praktikai, nes ilgą laiką priesaga -ūnas kalbininkų buvo laikoma svetima ir vengiama su ja sudaryti žodžius. Dar minėtini straipsniai „Apie lietuvių – latvių dvibalsį ui“ ir „Apie lietuvių kalbos z kilmę“.

Būga nusipelnė ir lietuvių akcentologijai. LKŽ I sąsiuvinyje buvo įdėtas skyrius „Kirčio ir priegaidės mokslas“, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos akcentologijos – vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių akcentologijos vadovėlių autorių. Dar viena jo tyrinėjimo sritis buvo baltų mitologija. Čia reikia paminėti jo 2 dalių veikalą „Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“ (1908-1909).

Na, kaip ir daugelis to meto kalbininkų, K. Būga prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos norminimo. Kalbos praktikos klausimais jis paskelbė straipsnių serijas, kurios vadinosi „Kalbos dalykai“ arba „Kalbos mažmožiai“. Būdingiausias visų praktiniais kalbos klausimais parašytų Būgos straipsnių bruožas – tai labai stiprus juose dėstomų teiginių argumentavimas. Jis niekada nesielgdavo diktatoriškai, neprimetinėjo kitiems savo nuomonės, bet stengdavosi skaitytoją įtikinti svariais argumentais. Svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartojimą Būga pirmiausia stengėsi išaiškinti, ar tas žodis ar posakis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; jis tikras yra kalbos duomuo, ar kalbos garsų nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus K. Būga remdavosi ne kalbos nuojauta, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios kalbos – duomenimis, taip pat giminiškų kalbų faktais. J. Jablonskio paskatintas jis apgynė išpeiktus terminus rašomoji ir šnekamoji kalba, junginį nieku būdu, įrodė, kad bendrinėje kaboje vartotini žodžiai ligotas, moterystė, velionis, kad reikia rašyti deja, o ne dėja ir t.t. Būga apgynė rašytoją Vaižgantą, kurį kritikas St. Dabušis (dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, sukūrė daug įvairių naujadarų, jais keitė tarptautinius žodžius, tačiau daug naujadarų neprigijo) barė už dažną nelietuviškų ir dirbtinių žodžių vartojimą. „Svietas, be abejo, yra svetimas žodis, bet tai nereiškia, kad jo tam tikrais atvejais neturėtų teisės vartoti liaudies gyvenimo piešėjai rašytojai“. Besaikius puristus Būga vadino kalbos susintojais. Jis apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, kūdikis, labas, marios, pirmenybė, užgaida, užmušti, vilna, skriauda, – kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Be to, jis labai palaikė leksikos gretybių vartojimą, laikė jas vienu iš rašomosios kalbos turtingumo požymių, tačiau nepalaikė fonetinių ir morfologinių gretybių vartojimo: „Kolei rašomosios kalbos tarmė dar tebėra vakarų aukštaičių, tolei rytietybės (vaikam) neturi teisės brautis į ne jų sritį“.

K. Būga artimai bendravo su daugeliu kalbininkų: J. Endzelynu, J.B. de Kurtenė, F. Špechtu, R. Trautmanu ir kitais. Yra išleisti Kazimiero Būgos raštai 4 tomai, kuriuos juos parengė Z. Zinkevičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)

Žymus lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė (1879-1924) Dusetų rajone, Pažiegės vienkiemyje. Būgų šeima buvo gana gausi: keturi sūnūs ir keturios dukterys, todėl tėvams nelengva buvo aprūpinti savo vaikus ir išleisti juos į žmones. Mažasis Kazimieras elementorių išmoko skaityti iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorių, tada Dusetų valsčiaus mokykloje ir Zarasų apskrities mokykloje. Vėliau tėvas jį nuvežė į Peterburgą, kur lankė apskrities mokyklą. 1897 m. Kazimieras Būga įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, tačiau joje negalėjo apsiprasti su tuo, kad buvo niekinama viskas, kas lietuviška, todėl po metų išstojo. Taip jis užsitraukė tėvų ir visos giminės rūstybę. Netekęs tėvų paramos Kazimieras Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Dirbo Masaryje (mokė vaikus), vėliau gavo darbą Peterburgo meteorologijos observatorijoje. Pats pasirengė stojimui į universitetą, išlaikė eksternu brandos egzaminus ir 1905 m. įstojo į Peterburgo universitetą. Jį baigė 1912 m. ir buvo paliktas J. B. de Kurtenė vadovaujamoje lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitete pas baltistą A. Becenbergerį. Dirbo Peterburgo, Permės, Tomsko ir Kauno universitetuose.

Kazimieras Būga anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Įvairių straipsnių pasirodė šiuose leidiniuose: Tėvynės sargas, Varpas, Naujienos, Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas ir kt. Straipsniai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais, o jų Kazimieras Būga turėjo labai daug: K. Sėlis (šiuo slapyvardžiu pasirodė jo pirmasis rašinys 1900 m. Tėvynės sarge „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“); Braškutis, Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Ragutis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė ir kt.

Pirmasis jo stambus darbas buvo „Aistiški studijai“, kurio I dalis pasirodė 1908 metais. Tai buvo iš tiesų sudėtas K. Jauniaus mokslas. Čia pirmiausia buvo aptariamas bendras prūsų, latvių ir lietuvių kilties vardas; buvo siūloma juos vadinti aisčiais, nes baltų terminas esąs netikslus, jais galima vadinti ne tik šias tautas, bet ir suomių-ugrų, germanų ir slavų šakos tauteles. Nuo ide prokalbės atskilusiems aisčiams buvo priskiriami lietuviai, latviai ir prūsai, kurie kurį laiką buvo viena tauta ir vartojo vieną kalbą, vadinamą aisčių prokalbe. Buvo išvardinti pagrindiniai, požymiai, kuriais aisčių prokalbė skyrėsi nuo ide prokalbės, po to pateikta aisčių protautės skilimo į dvi šakas: lietuvių – latvių ir prūsų – teorija, akcentuoti svarbiausi atskirų šakų ir aisčių prokalbės skirtumai. Toliau aiškinamas suskilimas į atskiras kalbas ir tarmes, nurodomi svarbiausi skirtumai. Antroji šio veikalo dalis liko nespausdinta ir šiuo metu saugoma VU bibliotekos rankraštyne. Vietoj antrosios dalies 1909 m. K. Būga savo lėšomis išleido ir žymesniems kalbininkams išsiuntinėjo rusų kalba „Aistiškų studijų autokritiką“, kurioje paneigė beveik visus svarbiausius K. Jauniaus mokslo teiginius. Paneigęs 36 svarbiausius garsų raidos dėsnius, nurodęs klaidų priežastis ir nurodęs teigiamąsias veikalo ypatybes Kazimieras Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji „Aistiškų studijų“ dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu“.

Kazimieras Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“ (1911 m.); joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (iki tol labai įvairavo LDK kunigaikščių vardai Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis, Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis, Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis), garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai.

Be onomastikos, Būga labai daug nusipelnė lietuvių leksikologjjai. Reikia paminėti keletą darbų: studija „Lituanica“ 1912 m. rusų kalba, kurioje buvo aiškinami seniausi lietuvių skoliniai iš rusų kalbos ir nustatyta jų chronologija. Kazimieras Būga nustatė, kad žodžiai gavėnia, Kalėdos, Kūčios, Velykos, verba, kūmas pateko ne iš lenkų, o iš rytinių slavų kalbos; vadinasi su šiais žodžiais lietuviai turėjo būti pažįstami dar prieš krikštą (1387 m.), nes priešingu atveju turėtų būti lenkiški terminai. Kita studija „Lietuvių ir baltarusių santykiai ir jų senumas“ (1925 m.) vokiečių kalba, kurioje buvo aptariami seniausi lietuvių kalbos slavizmai: kubilas, kumetis, ridikas, katilas, šilkas, pipiras ir kt. Studijoje „Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ 1921 m. buvo ištirti ir chronologizuoti senieji baltų kalbų skoliniai iš germanų kalbų. Tačiau didžiausias nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą