Žyma: barokas

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų”

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija