Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio.

A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 metais, tačiau, mokyklą pertvarkius, jis jau gavo gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Mokydamasis gimnazijoje būsimas poetas turėjo galimybę mokytis lenkų kalba dėstomų Šv. Rašto pamokų, rusiškai – matematikos, geografijos, gamtos istorijos, mokytis lotynų, vokiečių, prancūzų it rusų kalbų. Gimnazija atvėrė duris pažinčiai su grožine literatūra. A.Vienazindys.jpgGimnazija ir svetimų tautų literatūra darė įtaką būsimam poetui. Maždaug nuo studijų laikų A. Vienažindys, veikiamas lenkų įtakos, ėmė pasirašinėti Vienožinskiu.

1861 m. rudenį Vienažindys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir po ketverių metų jis tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius jį įšventino kunigu. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas. Vienažindys itin susibendravo su parapijiečiais, būrė juos krūvon ir įtaigiai pamokslavo.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį.

A. Vienažindys neapsiribojo kunigyste, jis ir toliau lavinosi: domėjosi filosofija, teologija, tyrinėjo mokslo ir religijos santykius. Mėgo filosofuoti su konfratais. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius bei rėmė jų studijas.

Ne visiems patiko A. Vienažindžio vikaravimas, tad poetas buvo perkeltas iš Krinčino, vėliau iš Vainuto. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje. Čia Vienažindys energingai ūkininkavo, palaikė ryšius su knygnešiais. Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

1891 m. rudenį poetas sunegalavo, nuo skrandžio vėžio jis gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų liepos 29 d. ir buvo palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūrybinis A. Vienažindžio kelias  pirmaisiais paeiliavimais prasidėjo seminarijoje. Jo eilėraščių likę nedaug, o be to, poetas niekur nerašė datų, taigi sunku nustatyti kūrybos periodiškumą. Jo eilėraščiai surimuoti lyg dainos, o ir jis pats juos taip vadino. Iš viso išlikę 26 užrašyti eilėraščiai „Dainos lietuvio žemaičiuose“ (kritikoje žinomas kaip „Dainos“) ir dar priskiriama 10 kitų eilėraščių be pavadinimų. 1894 metais šis rinkinys pasirodė Amerikoje. Vienažindžiui, kaip ir Antanui Strazdui, buvo priskiriama kur kas daugiau eilėraščių – anoniminės bei liaudies kūrybos. Poeto įkvėpimas neretai siejamas su meile gimnazijos mokinei Rožei Stauskaitei.

Poetas laikomas vienu pirmųjų dainiškosios poezijos pradininkų, meilės lyrikos kūrėjų. Nors Vienažindys artimas Strazdui, tačiau šio stilius buitiškesnis, o Vienažindžio – artimas Maironiui. Poetas ieškojo dailesnio, jausmingesnio kalbėjimo. Jis įtvirtino jambą, vyriškus rėmus, matoma pastangų kurti silabotoninę eilėdarą.

Rinkinys „Dainos“ – tai nuoseklios, apgalvotos struktūros lyrinės bei satyrinės poezijos rinktinė. Jį pradedanti „Daina“ yra ir Vienažindžio kredo, išreiškianti jo talentą. Eilėraštyje atsiskleidžia individuali poeto lemtis, kuri reprezentuoja tautos likimą. Vienažindžio poezijos šaltinis yra skausmas, kuris gimdo kentėjimą, o iš šio išsirutulioja daina.

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka.
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Kentėjimo priežastis – valdžios priespauda – taip pat sudėta dainose:

Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė
Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė.
Reik man naštą nešti ir krimst plutą kietą,
Vienam kaip žuvelei gyvenant ant svieto.

Su liaudies daina Vienažindį artina tam tikri dainų motyvai (sakalas, gulbelės, namų vaizdiniai, bernelis, motutė, lakštingalėlė), tarmybės, žmogus ir gamta, deminutyvai, epitetai:

Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi, tu mano paukštele?!
Kodėl gi tu gaili baltųjų sparnelių?
Kodėl neaplankai ir mano namelių?
Laukiu ašen tavęs, ranka pasirėmęs,
Ašaroms aptvinęs, rūpestį paėmęs…

Poeto skiriamasis ženklas – tai melodija ir įsimintina eilutė. Melodija išlygina ritmo nesklandumus, žodžių trumpinimus, kitus eiliavimo kliuvinius, o įsimintina eilutė išlieka dainos centru. Paralelizmai, žodžių samplaikos, tautologiniai junginiai, perifrazės ir deminutyvai sieja Vienažindžio ir liaudies dainos poetiką.

Vis dėlto net ir tie poeto kūriniai, kurie iš pažiūros artimiausi tautosakai, bent viename struktūros lygmenyje turi ryškų autorystės įspaudą. Vienažindys laikomas ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir lietuviško romanso pradininku.

Liūdesiu ir elegiškumu A. Vienažindys artimas J. Biliūnui.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Biliūnas

Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 dieną Anykščiuose valstiečių šeimoje. Jis buvo Lietuvos poetas, kalbininkas ir Seinų vyskupas. Baranauskas palaidotas Seinų katedroje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje).

A. Baranauskas dirbo raštininku, buvo Varnių seminarijos auklėtinis ir Peterburgo dvasinės akademijos kunigų seminarijos auklėtinis. Tobulinosi Romos, Miuncheno universitetuose, dirbo Kauno kunigų seminarijoje, dėstytojavo dvasinėje akademijoje: dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (pamokslų sakymo meną) bei teologiją. Baranauskas buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje. Tai sutapo ir su Motiejaus Valančiaus siekiais – lietuvinti dvasininkiją.

Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas. Jis laikomas dialektologijos (mokslo apie tarmes) pradininku Lietuvoje. Rašė lietuvių kalbos gramatiką, bet nebaigė, sukūrė tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė.

Pasižymėjo kaip matematikas, kartais net yra vadinamas pirmuoju Lietuvos matematiku. Jį ypač domino begalybės problema, o vienas iš siekių buvęs – matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį.

A. Baranauskas pasižymėjo ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Tai paskutinis jo darbas. Jis suspėjo išversti tris penktadalius Biblijos teksto.

Tačiau Antanas Baranauskas buvo ir liko poetas. 1863 m. sukilimas sudaužė jo mūzą, pakeitė gyvenimą. Kai jis lankėsi užsienyje, jo brolius ištrėmė į Sibirą. Atsisveikindamas su poezija tuo metu parašė eilėraštį „Ko gi maudžia man širdelę“. Senatvėje prie eiliavimo sugrįžo – eiliavo religines giesmes.

Eiliuoti pradėjo anksti ir pradžioje lenkiškai net parengė rinktinę. Vėliau ėmė rašyti lietuviškai. Vienas iš įdomesnių faktų yra išlikęs ir išleistas A. Baranausko dienoraštis, rašytas nuo 18 iki 21-erių metų. Iš jo darosi aišku, kad Baranauskas buvo labai savikritiškas.

Antano Baranausko mūza buvo poetė Karolina Praniauskaitė, skatinusi jį tobulėti kaip poetą. Šių ir kitų aplinkybių dėka dvidešimt penkerius metus perkopęs poetas buvo parašęs visus reikšmingiausius savo kūrinius: keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), parašytas rytų aukštaičių anykštėnų tarme. Po kelių metų „Anykščių šilelis“ buvo išspausdintas Ivinskio kalendoriuje, kuriame Baranauskas pasirašė Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Dainų rinkinį „Kelionė Peterburkan“ parašė atvykęs studijuoti į Peterburgą. Be šio rinkinio dar parašė „Pasikalbėjimą su Lietuva“ ir „Dievo rykštę ir malonę“. Baranausko talentą įvertino net vyskupas Motiejus Valančius, kuris Baranausko giesmes vėliau įdėjo į savo giesmių rinkinį.

„Anykščių šilelis“ buvo parašytas norint įrodyt, kad lietuvių kalba nėra prastuolių kalba ir yra tinkama kūrybai. Poemai būdingi ilgi periodai, patetiškos anaforos, kreipiniai, palyginimai, laipsniavimai, retoriniai sušukimai, kalbos žodynas. Ji laikoma žymiausiu silabinės eilėdaros kūriniu. Pateikiamos ir silabinės toninės eilėdaros užuomazgos, ypač daktilio metrai:

daktilio metrai
Atsiskleidžia kūrybinė jėga. Yra sakymo rėmai (pradžioje ir pabaigoje), aprašymuose išgyvenama ekstazė:

„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.“

„Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.“

Baranauskas laikomas metaforinės meditacijos pradininku.

Pirmoji poemos dalis lyriškesnė, o antra – proziškesnė. Nubudusio miško scena – kulminacinė: „E, kad jau dienai brėkštant…“ Pirmoje dalyje vyrauja mitinis laikas, antroje – istorinis.

„Anykščių šilelyje“ nėra siužeto, yra tik aprašymas:

„Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė šventoja.
Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ėgi antys ,,pry! pry! pry!“ priskridę int liūną;
Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.“

Baranauskui, kaip ir visiems romantikams būdinga iškelti praeitį niveliuojant dabartį. Jam artimas nesugrąžinamas praeities ilgesys. Baranauskas laikomas vienas pirmųjų tautinio romantizmo kūrėjų. Poemoje buvo panaudota tautosakinė medžiaga („Eglė žalčių karalienė“, dainos, patarlės, posakiai).

Lindė Dobilas Baranauską yra pavadinęs lietuviškuoju Homeru. Jis pirmasis suformavo istorinės Lietuvos sampratą.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose  svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Chorinė lyrika

Chorinė lyrika susiformavo kaip ir monodinė, Lezbo saloje. Jos pagrindas – solinė daina, kurią paprastai atlikdavo choras. Jos įsigalėjimo laikas apie 7 a. Šios rūšies lyriką kūrė tik aristokratai ir ji glaudžiai siejosi su religiniais kultais. Pagrindiniai jos tipai:

a) Pajanai (kulto himnai dievybėms);
b) Ditirambai (giriamojo pobūdžio eilėraštis arba daina);
c) Hiporchemos (dainos su šokio elementais);
d) Enkomijai (himnas asmens garbei, bet kartu ir ditirambo bei antkapio įrašo mišinys);
e) Epinikijai (žanras, skirtas pergalei);
f) Eilėraščiai mitologiniais siužetais.

Chorinę lyriką kūrė: Alkajas, Sapfo, Alkmanas – 7 a. pr. Kr., kilęs iš mažosios Azijos ir kūręs Spartoje, Stepsichoras, Ibikas, Anakreontas, Simonidas, Bakchilidas, Pindaras. Šie devyni poetai buvo vadinami Aleksandrijos kanonu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika