Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“

Vinco Krėvės kūrybos konfliktų pagrindas ir pagrindinės temos – tai kaimas ir jo buitis, legendinė praeitis, alegorinė išmintis (Rytų kraštų kultūra), padavimai ir tautosaka. Galima sakyti, kad didžiosios Krėvės aistros buvo kelionės ir tautosakos rinkimas. Anksti išsikristalizavo ir pagrindiniai žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė ir apysaka bei istorinė drama. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių autorius didžiausią dėmesį skyrė dviem visuomenės grupėms – seniems ir mažiems, nes „vaikystė ir senatvė yra du svarbiausi, dvasingiausi ir garbingiausi žmogaus gyvenimo etapai. Vaikas – tai žmogus, kuriam viskas prieš akis. Jis turi pasirinkti savo būsimą gyvenimo kelią, nulemti savo ateitį. <…> Jis turi savo dvasią, savo išgyvenimus ir savo sąžinę. Jei jis vadovausis savo sąžine, gyvenimas jo nesugadins ir jis galės pasiekti dar garbingesnį savo gyvenimo etapą – senatvę„.

Likimo keliais“ – gana schematiškas kūrinys. Jame Krėvei nesisekė pasitelkti humorą – mokėjęs pasišaipyti gyvenime, nemokėjo to įgyvendinti kūryboje. Tačiau jam sekėsi liūdėti, kankintis, užjausti. Tai artima romantinės krypties autoriui. Jis savo kūryboje neperžengė XIX a. ribos, t.y., estetikos supratimu jis liko romantizmo žmogus, tačiau kūriniuose stiprus ir neoromantizmas.

Apsakymą „Raganius“ sudaro kelios novelės, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika. Pagrindinės temos – gyvenimo patirtis, dievas ir žmonių santykis su krikščionybe. Dievo konfliktą atskleidžia Kukio ir Gugio požiūriai. Skleidžiasi simpatijos panteizmui ir pagonybei, nes jos neneigė žmogaus intuicijos ir pranašystės. Kūrinys turi realizmo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasminimas.

Kukis – paklusnus ir sąžiningas katalikas, turėjęs daug turto, už kurį kaimynai jį gerbė, bet, deja, jo pasaulėvaizdis plokščias. „Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.“

Gugis – panteistinio tipo žmogus, manęs, kad dievas neturi teisės bausti ir teisti. Jo dievas „juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.“ Gugis gyveno pagal savo norus, moralinius įsitikinimus ir taisykles, nesilaikė bažnyčios priesaikų, bet buvo priimtas į dangų. Scena prie dangaus vartų rodo, kas yra vidinė žmogaus laisvė, kokia jos vertė.

Gugį galima laikyti savotišku maištininku, nes jis „savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės, <…> bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre“, nes jo „nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.

Šie du personažai – tai civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nedirba tradicinių žemdirbio darbų, bet kur kas mieliau filosofuoja, mąsto apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesų. Šiais personažais įteisinamas iššūkis tikėjimui.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vincas Krėvė – Mickevičius

Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime ir buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų (penki jaunesni Krėvės broliai mirė). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad būsimas lietuvių literatūros klasikas, prozininkas ir dramaturgas mokslus ėjo privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje. Išlaikęs egzaminus, 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po Vincas Krėvėdviejų kursų buvo pašalintas, kaip rašąs eiles ne pagal katalikybę, todėl netinkąs mokytis seminarijoje. Toks sūnaus akibrokštas įskaudino tėvą ir šis nustojo jį remti.

Būdamas iš prigimties ambicingas, Krėvė mokėsi savarankiškai ir po kelių metų įstojo į Kijevo universiteto filologijos skyrių, tačiau kai šis buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje. Kijevo universitete Krėvė parašė darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį pelnė aukso medalį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau dėl tikėjimo universitetą paliko ir su šeima išvyko į Baku. Čia miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, parengė daktaro disertaciją „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą, domėjosi kultūriniu bei socialiniu gyvenimu.

Krėvei rūpėjo išdėstyti budizmo mokslą ir išaiškinti nirvanos prasmę, taip pat įvardinti kainą, kurią sumokame pereidami iš vieno tikėjimo į kitą. Krėvę traukė žmogiško apsisprendimo kaina.

Gyvendamas Baku susirašinėjo su Liudu Gira. Išgyvenęs čia apie dvylika metų, 1920 – aisiais Krėvė sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą, skaitė visuotinės literatūros istorijos paskaitas, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus.

Tuo pat metu Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“, žurnalą „Lietuvis“, taip pat redagavo tęstinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Gaisai“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Dienovidis“, dar keletą kitų, taip pat dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, vadovaudamas VDU tautosakos komisijai, rinko liaudies kūrybą ir ją publikavo.

V. Krėvė organizavo Klaipėdos sukilimą ir palaikė ryšius su Antanu Smetona, Juozu Tumu – Vaižgantu ir Augustinu Valdemaru, buvo vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų, pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“, taip pat bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos.

1944 metais V. Krėvė pasitraukė į Vakarus ir kurį laiką gyveno Austrijoje, kol persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Mirė Vincas Krėvė – Mickevičius 1954 metų liepos 7 dieną.

Literatūriniu keliu Vincas Krėvė ėmė žengti labai anksti – būdamas vos penkiolikos metų. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkiškai sekdamas M. Lermontovu, bet tie rankraščiai tėra dingę. Iš karto, kai buvo pašalintas iš seminarijos, 1905 metais pradėjo rašyti „Dangaus ir žemės sūnus“, o 1907 metais Kijeve, pasirašęs slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė), lenkų kalba išleido poezijos knygą „Frustra“.

Tikrąja V. Krėvės kūrybos pradžia laikomi 1909 metai, kai būsimas rašytojas „prabilo“ „Vilties“ laikraštyje. Nuo tada kūrinius ėmė spausdinti lietuvių kalba: išleidžiamas padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“.

Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: dramą „Šarūnas“ (išspausdintą 1910–1911 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912 m.), „Pratjekabudą“ (išsp. 1913 m.), dramą „Skirgaila“ (lietuvių kalba išspausdinta 1924 m.), buitinę – psichologinę dramą „Žentas“ ir novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922 m.). Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.

1935-aisiais Krėvė išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“ (neturi sceninės įtampos), 1939 m. – apysaką „Raganius“. Po 1943 – ųjų parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.

Krėvė mėgo Ibseną, V. Hugo, Lermontovą, Puškiną. Didžiausias jo tekstų ypatumas – be galo plati tematika ir įvairūs žanrai. Vyrauja kaimo, praeities, realistinis pasaulio vaizdas ir romantinė dvasia. V. Krėvė yra vienodai stiprus tiek romantinio, tiek realistinio ir orientalistinio stiliaus kūriniuose.

Pirmas nepriklausomybės dešimtmetis daug reikšmingesnis ir produktyvesnis. Krėvė nusipelno klasiko vardo. 2003 metais monografiją apie Krėvę parašė (bet nebaigė) Zalatorius. Išleista dešimt Krėvės raštų. Režisierius Borisas Dauguvietis pastatė teatrui dramas „Skirgaila“, „Žentas“, o 2003 m. ir “Šarūną“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis“ yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.“ Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj“, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.“ <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Publijus Kornelijus Tacitas

Publijus Kornelijus Tacitas (55 m. – apie 120 m.) žinomas kaip romėnų istorikas, publicistas, diplomatas ir rašytojas. Apie jo gyvenimą duomenų nėra, žinoma tik tiek, kad gimė viename iš italikų miestų Umbrijoje, aristokratų šeimoje ir gavo gerą retorikos išsilavinimą. 88 – aisiais metais Tacitas ėjo kvestoriaus pareigas, 97 m. buvo Romos konsulas, o 111–112 m. – Azijos provincijos prokonsulas.

Kaip rašytojas Tacitas išgarsėjo mirus imperatoriui Titui Flavijui Domicijanui. Tada pasirodė jo pirmieji kūriniai: Kornelijus Tacitas„Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ (98 m.), „Germanija“ arba „Apie germanų kilmę ir išsidėstymą“ (98 m.), „Dialogas apie oratorius“ (102 m.).

Veikalas „Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ buvo parašytas mirus uošviui, garsiam romėnų karvedžiui Gnėjui Julijui Agrikolai. Tai pasakojimas vietoj laidotuvių kalbos. Šio veikalo pradžia ir pabaiga primena biografiją, kurioje rašoma, kaip Agrikola užkariavo Britaniją.

98 – aisiais metais pabaigia rašyti veikalą „Germaniją“. Tai mokslinis, geografinis ir etnografinis traktatas apie Vidurio Europą. Pirmojoje jo dalyje Tacitas aprašo valstybės visuomeninę struktūrą, senųjų germanų buitį, pasakoja apie jų kilmę. Antroji dalis skirta atskiroms germanų gentims. Čia nevengiama idealizavimo: pabrėžiama, kad germanų tauta pasižymėjo morale, fiziniu tvirtumu. Be to, paminimos silpnybės ir ydos.

II amžiaus pradžioje Tacitas parašė „Dialogą apie oratorius“. Tacitas svarsto, kodėl smuko retorikos menas. Jis mano, kad nuosmukį lėmė auklėjimo ir mokymo sistemos klaidos, tam įtakos turėjo ir pasikeitusi santvarka bei vidaus politika. Kalbėdamas apie retoriką, autorius panaudoja dialogą, retorinį kalbėjimą, per kuriuos perteikia formos bei eilėdaros privalumus. Dėl formos ir turinio šis kūrinys laikomas šedevru.

Kiti du svarbūs Gajaus Kornelijaus Tacito istoriografiniai darbai – tai „Istorijos“ ir „Analai“, skirti Romos imperijos istorijai aprašyti. Kūrinys „Istorijos“ buvo sudarytas iš 14 knygų, kuriose dėstomi 69 – 96 metų Romos istorijos įvykiai. Šių įvykių liudytoju buvo pats Tacitas. Iki dabar tėra išlikę pirmų keturių knygų ištraukos ir penktosios knygos pradžia.

„Analai“ laikomi brandžiausiu darbu. „Analus“ sudaro 16 knygų, iš kurių išlikusios 1 – 6 knygos, skirtos imperatoriui Tiberijui, ir 11  – 16 knygos, skirtos imperatoriams Klaudijui ir Neronui. „Analai“ pasakoja įvykius nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Julijų – Klaudijų dinastijos pabaigos. Tacitas aptaria įtemptą politinę situaciją, paliečia sąvokas „laisvė“ ir „moraliniai principai“. Autorius tarsi pripažįsta, kad principatas būtinas, o prie respublikos grįžti neįmanoma. Tacitas vaizduoja įžymias asmenybes, paaiškina, kad tokios asmenybės istorijos procese yra vienas iš svarbiausių reiškinių; teigia, kad prie tokių asmenybių priskirtini imperatoriai.

Tacito veikaluose nėra paprastų romėnų buities ir gyvenimo scenų, mažai kalbama apie Romos provincijas, jų ekonomiką. Autorius aprašė ne visus istorinius įvykius, daug ką savaip interpretavo ar praleido. Pirmenybę teikė ne chronologijai, o dramatinei kompozicijai. Istorijos įvykiai dažnai primena dramos veiksmą.

KALBA IR STILIUS. Tacito kalba ir stilius artimi Saliustijui. Tacitas žvelgia į pasaulį pesimistiškai ir tai lemia jo stilių bei kalbą. Jis dažnai vartoja archaizmus, poetinės kalbos priemones, kurios kalbėjimui suteikia iškilmingumo. Galima rasti ir ausį rėžiančių junginių, taip pat esama sunkiai suvokiamų sakinių bei sentencijų.

Tacito darbai padarė didžiulę įtaką vėlyvesnei Romos imperijos istoriografijai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Baigiantis Augusto principatui įsigali neribota imperatoriaus valdžia, pereinanti net prie monarchijos. Visuomenėje didėja įtampa, taigi prireikia jėgos, kuri garantuotų saugumą valstybėje. Taip imta stiprinti kariuomenė. Aristokratų sluoksniuose formuojasi senato opozicija ir tarp jos šalininkų išpopuliarėja stoikų filosofija. Ji tapo aktuali, nes skelbė asmenybės tobulumo nuostatas. Visa tai skatino saiką, panieką turtui ir mirčiai.

Tokios nuostatos ir nuotaikos būdingos ir to periodo literatūrai. Tai paveikė literatūros stilių – radosi patetiška nuotaika, sentencijų gausa. Dėl pasikeitimų ėmė trintis riba tarp prozos ir poezijos.

Žymiausias to laikotarpio prozininkas, senovės romėnų valstybės veikėjas, filosofas, gamtos tyrinėtojas, poetas ir dramaturgas Lucijus Anėjus Seneka (1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos).

Seneka užaugo Romoje, jo tėvas buvo kilmingas, raitelių luomo atstovas bei garsus to meto oratorius. Seneka retorikos mokėsi iš tėvo, vėliau studijavo ir filosofiją, o pabaigęs pradėjo politiko karjerą, tačiau išgarsėjo kaip oratorius. Dėl aukštuomenės intrigų Seneka buvo ištremtas į Korsikos salą, iš kur tik 49 metais leista sugrįžti. Jis buvo mažojo Nerono auklėtoju, o vėliau ir mokytoju. Neronui tapus imperatoriumi, Seneka vadovavo užsienio politikai, kol 59 – iasiais jų santykiai ėmė šlyti ir Seneka buvo priverstas nusižudyti.

Lucijus Anėjus Seneka buvo pirmas reikšmingiausias Romos filosofas, vėlyvojo stoicizmo atstovas, kuriam itin svarbi buvus etika.

Seneka yra begalės įvairių politinių veikalų ir grožinės literatūros kūrinių autorius. Jo filosofiniai darbai parašyti diatrybės (pokalbio) forma, stiliumi. Vienas jų –„Moraliniai laiškai“, sudaryti iš 20 knygų, skirtų praktiniams moralės dalykams aprašyti, t.y., kaip įveikti baimę, kaip suvaldyti emocijas ir t.t.

Dar vienas autoriaus veikalas „Natūralūs klausimai“, sudarytas iš 7 knygų, skirtas meteorologiniams reiškiniams aprašyti.

Kaip dramaturgas, Seneka yra sukūręs 10 tragedijų. Jos visos skirtos skaityti, bet ne vaidinti. Tai vienintelės romėniškos tragedijos, išlikusios iki mūsų laikų. Jos išsiskiria puošnia leksika, ilgais monologais ir yra parašytos retoriniu stiliumi. „Febra“, „Medėja“, „Oktavia“ yra laikomos istorinėmis dramomis; jose vaizduojamas Nerono žmonos Oktavijos likimas.

Mirus imperatoriui Klaudijui, Seneka parašė piktai pašaipią satyrą „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimas“, kurioje smerkė despotizmą ir imperatoriaus žiaurumą. Ši menifinė satyra pradeda naują žanrą, kuriame derinama poezija ir proza.

Minėtini ir įsivaizduojami laiškai „Laiškai Liucilijui“. Tai moralinių, dorovės laiškų, skirtų draugui Liucilijui, paskirtam dirbti vietininku, visuma. Tai paskutinis kūrinys, kuris nespėtas pabaigti. Seneka tarsi vaizduoja save ir taip moko savo pašnekovą. Jis teigia, kad aukščiausias gėris – dorybė (vertinama draugystė, laikas). Seneka rašo naujuoju stiliumi, tačiau ne visi ypatumai būdingi: jis vengia ilgų sakinių, periodų, nemėgsta sudėtingų sakinių, mėgina kalbėti ramiu tonu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas