drama | Lietuvių kalba ir literatūra

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)

Markas Porcius Katonas (234-149 m. pr. Kr.) – tai dar vienas to laikmečio romėnų rašytojas, žinomas kaip pirmasis prozininkas. Jis skelbė romėnams, kad reikia imtis rašymo nesekant graikais. Dėl savo pažiūrų buvęs graikų retorikos priešas, mat jis manė ir nuolat teigė, kad reikia kalbėti trumpai ir suprantamai (jam priklauso sentencija „Kalbėk trumpai ir suprantamai“). Markas Porcius Katonas parašė veikalą „Origines“ (kilmės), skirtą Romos istorijai, tad per visą istoriją romėnams išliko kaip vertybių puoselėtojo simbolis.

Archajiniame laikotarpyje intensyviausiai vystėsi drama. Romėnų teatras tapo skirtingas nuo graikų teatro, nes neturėjo bendrybių su religija. Čia aktoriai buvo vergai, o pats teatras atrodė taip: svarbiausia vieta buvo scena, nereikalinga tapo orkestra, nes nebuvo choro, o žiūrovai dramą žiūrėjo stovėdami. Romėnų teatras buvo medinis, lengvai išardomas, ne taip kaip graikų (akmeninis). Romėnai, perdirbinėdami graikų pjeses, panaudojo kontaminacijos principą (truputį seno ir truputį naujo) ir taip sukūrė naują dramą. Tragedijas nuo šiol skirstė į „tragedija krepidata“ ir „tragedija praecitata“ (=prėcitata), o komedijas į „komedija palliata“, paremtas graikiškais siužetais, ir „komedija togata“ (paremtas romėniškais siužetais).

Romėnų teatre nebuvo kaukių, o tarp veiksmų romėnai darydavo pertraukas. Pertraukų metu pasirodydavo fleitininkas ir grodavo (kartais ir dainuodavo) iki kito veiksmo. Aktoriai buvo perėmę iš graikų drabužius (daug reiškė spalvos). Vaidinimai vykdavo keturis kartus per metus.

Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai – Titas Makcijus Plautas ir Publijus Terencijus Afrias.

Titas Makcijus Plautas (apie 250 – 184 m. pr. Kr.) buvo genialus komedijų kūrėjas. Jo komedijos yra parašytos sekant graikais.

Plautas buvo kilęs iš vargingos šeimos, apie jo išsilavinimą nėra žinoma. Būdamas jaunas jis atvyko į Romą, sunkiai vertėsi, šiaip ne taip įsiprašė dirbti teatre kaip aktorius ar scenos darbininkas. Nuo tada jis ėmė pats rašyti komedijas. Plautas minčių sėmėsi iš „naujosios antikinės“ graikų komedijos ir buvo „komedija palliata“ kūrėjas. Buvo teigiama, kad jis parašęs apie 130 komedijų, tačiau mūsų dienas pasiekė apie 20 komedijų (21 – osios išliko tik fragmentai).

Plauto komedijos – tai pirklių ir intrigų komedijos. Siužetai – sentimentalūs, o veikėjai – grubūs, šmaikštūs. Plauto komedijos labai linksmos, nes jose pilna juoko bei aštroko sąmojo. Autoriaus juokas primityvus, nesigilinama į žmogaus išgyvenimus, o kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai. Svarbus kūrybos ypatumas – tautosakos elementų panaudojimas dainuojamosiose komedijų dalyse – kantikuose.

Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudrus vergas, nelaimingai mylįs jaunuolis, karys pagyrūnas, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė. Garsiausiomis komedijomis laikomos: „Vergas – apgavikas“ („Pseudolas”), „Dvyniai”, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“ ir dar keletas kitų („Amfitrionas”, „Belaisviai“, „Trys skatikai“, „Duonos kirminas“, „Bachidės“, „Epidikas“, „Pirklys“). Plautas mėgo vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus.

Keletą komedijų aptarsiu:
Komedija „Amfitrionas” – tai mitologijos parodija, bet Plautas ją apibūdina kaip tragikomediją. „Amfitrione“ veikia karaliai ir vergai, o šalia jų dar ir dievai. Siužetas nesudėtingas: kalbama apie Heraklį, Alkmenės sūnų, gimusį iš ryšio su Dzeusu, kuris prie Alkmenės prisiartino įgavęs jos vyro pavidalą. Alkmenė pagimdė dvynius. Baigtis, tarsi išeitis, kuri pataiso santykius tarp vyro ir žmonos.

„Dvyniai“ – komedija, pagrįsta antrininko motyvu, kuris sumaišo normalią įvykių eigą. Sirakūzuose gimsta dvyniai, kurių vienas (Menechemas) pasimeta, todėl tėvai ir antrąjį pavadina pirmojo vardu. Užaugęs Menechemas vyksta ieškoti brolio. Kelionė prasideda nuotykiais.

Vėliau, jau sekdamas šios Plauto komedijos siužetu, Šekspyras sukūrė „klaidų komediją”.

Plautas, mėgdžiodamas „naująją“ komediją, palaipsniui nutolo nuo jos dvasios, tačiau pjesėse niekada neplėtojo nei politinių, nei socialinių temų. Jo komedijos – tai kūriniai, kuriuose nesistengiama kelti nei klausimų, nei į juos atsakyti. Svarbu tik prajuokint žiūrovą. Būtent dėl to autoriaus komedijose gausu dainuojamųjų monologų bei dialogų, gausiai vartojami garsiniai sąskambiai – aliteracijos ir asonansai bei kartojami žodžiai su vienodomis šaknimis.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Naujoji atikinė komedija. Menandras

Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helėnizmo laikotarpiu turėjo naujoji antikinė komedija. Jau viduriniojoje komedijoje buvo ženkliai pastebimas buitiškumas, o naujoji atikinė komedija pasiekia buitiškumo viršūnę: išnyksta politikos temos, įsivyrauja melancholija, nebėra komiškumo, visai susilpsta choro vaidmuo, o siužetai ima kartotis – pamestas ir surastas vaikas arba prievarta, meilės intriga. Suvienodėję siužetai reikalauja ir vienodų veikėjų – taip susiformuoja veikėjų tipų kaukės.

Pagrindiniais tipais tampa: mergina – nedrąsi ir neryžtinga, jaunuolis – kilmingas, kvailokas ir nesavarankiškas, vergas – apsukrus, šelmis ir apgavikas, hetera – godi pinigų, taip pat nusenęs ir viskuo nepatenkintas tėvas.

Svarbiausiais naujosios antikinės komedijos atstovais laikomi atėnietis Menandras, Difilas ir Filemonas.

Menandro (343–291 m. pr. m. e.) veikalų išliko daugiausiai: jis yra parašęs apie šimtą komedijų, su kuriomis dalyvavo įvairiuose komedijų konkursuose (bet nesėkmingai). Jo komedijos mums tapo žinomos Egipte radus papiruso ritinių su įvairiomis kūrinių dalimis.

Menandras – miestietiškų komedijų kūrėjas, kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo, nes tuo metu laikai buvo neramūs, tad komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Pjesėse paprastai dominuoja atėniečių kasdienybė – buitis, sukrėsta atsitikimo – atsitiktinumo, santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni komedijų tipažai: gudrus vergas arba karys pagyrūnas.

Menandras puikiai išmanė žmogaus psichologiją ir tai panaudojo savo veikaluose. Komedijose jis elgiasi humaniškai – nesumenkina veikėjų, nesmerkia ir iš jų nesijuokia. Galima sakyti, kad kaip tik humanizmo idėja ir yra Menandrui svarbiausia. Kartais jo komedijose vyrauja ne komiškasis, o melodraminis pradas. Jam būdingas perėjimas nuo primityvaus linksmumo prie subtilaus pajuokavimo. Siužetai šmaikštūs ir išradingi. Komedijoje „Nukirptoji“ vyrauja moralinė problematika, o išlikusioje Menandro komedijoje „Bambeklis“ dažnas yra meilės motyvas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Klasikinis graikų literatūros periodas

Filosofinė proza. Platonas

FILOSOFINĖ PROZA (išmintis). Filosofinė proza buvo suprasta kaip vieningas mokslas, apimantis visas sritis. Pradiniame etape ji rėmėsi Egipto, Babilono mokslų atradimais. Šios prozos tikslas buvęs išsiaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Filosofinės prozos vystymosi laikas buvo IV – V a. pr. m. e., tada ji įgavo meninę raišką. Susiformavo kelios filosofinės prozos sistemos:

• Demokrito materialistinė sistema (pasaulis susideda iš dalelių);
• Platono idealistinė sistema;
• Aristotelio sistema (nei materialistinė, nei idealistinė).

Tuo metu susiformuoja ir dialogas, kurio pradininku laikomas Platonas.

Platonas (427-347 m. pr. m. e.) pagal kilmę buvęs aristokratas. Jaunystėje jis buvo Sokrato mokinys, o po mokytojo mirties pats ėmė rašyti filosofinius veikalus, kūrė idealios valstybės modelį. 387 m. pr. m. e. jis nusipirko sklypą Atėnų pakrašty, šventoj Akademio giraitėje ir įkūrė savo filosofinę mokyklą „Akademiją“, kurios nariai užsiėmė filosofija ir dialektika. Čia Platonas kūrė idealios valstybės modelį.

Platono filosofija neatriboja dorovės mokslo, etikos, pažinimo teorijos ir grožio meno teorijos (estetikos). Pasak Platono, filosofuoti – jau savaime dorovinga, o mokslą maitinąs erotikos patrauklumas (grįžkim į „Puotą” ir meilės pakopas). Mažai kam yra pavykę taip įdomiai išdėstyti filosofiją.

„Akademijoje“ Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Jo veikalas „Valstybė” – tai pirmoji utopija. Valstybė yra darni tik tuomet, jei ją valdo filosofai, saugo kariai, o daiktus gamina amatininkai. Šeima ir nuosavybė panaikinama, o vietoj jų įvedama valstybinė auklėjimo diktatūra, kuri apima elito atranką ir nustatytą lavinimo programą. Vaikams iš pradžių pasakojami mitai, vėliau jie mokomi skaityti ir rašyti: nuo 14 – 16 metų mokomi poezijos, nuo 16 – 18 mokomi matematikos, vaikinai nuo 18 – 20 metų išeina karinio parengimo programą. Paskui mažiau pasiturintys lieka kariuomenėje, o gabieji kremta mokslus kolegijoje. Ją baigę yra suskirstomi tarsi grupėmis: linkusieji į praktinius dalykus, pradeda žemesniųjų valdininkų karjerą, o elitas penkerius metus studijuoja grynąsias idėjas. Po mokslų 15 metų užima aukštesniuosius valdžios postus ir, sėkmingai juose pasidarbavę, nuo 50 metų amžiaus gali imtis šalies valdymo.

Matome, kad utopija nuo pat pradžios krypsta į totalitarizmą. Deja, Sirakūzuose Platonui savo utopijos įgyvendinti nepavyko.

Be veikalo „Valstybė“ Platonas parašė apie 30 filosofinių dialogų: tragedijų, ditirambų, dramų. Darbai parašyti dialogų forma, o pagrindinis jų veikėjas yra Sokratas. Ryškiausi: „Apologija“ – skirtas Sokrato gynybai teisme, „Gorgijas“ – kritikuojama retorika, „Protagoras“ – svarsto apie dorybę ir sako, kad tai ne pagrindinė savybė, „Puota; Faidonas“.

Platonas buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Apie jo įtaką dažnai yra pasakoma, kad visa Europos filosofija – tai tik Platono komentarai. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis, kuris, beje, ne iki galo pritarė mokytojo idėjoms.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Vidurinioji Atikinė komedija

Viduriniosios komedijos laikotarpis truko nuo Peloponeso karo pabaigos iki kol Atėnus užgrobė Aleksandras Makedonietis; maždaug nuo V a. pr. m. e. pabaigos iki IV a. pr. m. e. vidurio. Riba tarp Senosios ir Viduriniosios komedijos nėra labai aiški, tačiau susitarta laikyti, kad Viduriniosios Atikinės komedijos laikas yra nuo 400 iki 320 m. pr. m. e.

Šiuo laikotarpiu rašytų komedijų nėra išlikusių, tėra vien pavadinimai ir fragmentai. Žinoma, kad tai buvęs neapsakomai produktyvus spektaklių laikotarpis, tačiau nukentėjo savitas stilius. Pagrindinė tema buvusi buitis, literatūra ir socialinės ypatybės. Šio laiko komedijose dažniausiai buvo vaizduojami parazitai, parodijuojama mitologija. „Kalbant apie visuomenę, dažniausiai būdavo puolamos tam tikros visuomenės „grupės“, kaip prostitutės, veltėdžiai, puotautojai, ypatingai – arogantiški virėjai, kurie visada buvo mėgstamiausias viduriniosios komedijos taikinys.“ Keitėsi ir komedijų sandara: išnyko parabasė (publicistinis intarpas), choras neteko turėtos reikšmės, daugiau nebenaudotas palo simbolis. Keitėsi ir pats humoras: šušvelnėjo, išnyko tiesmukumas.

Esama trijų pagrindinių skirtumų, kuriais Vidurinioji komedija skyrėsi nuo Senosios, t.y., neturėjo choro, visuomenės veikėjai spektakliuose nebebuvo mėgdžiojami ar kaip nors kitaip įasmeninami, o pajuokos objektai dažniau buvo minimi apibendrintai, neišskiriant konkretaus žmogaus.

„Kur Senoji komedija parodijavo ir rašė pamfletus, Vidurinioji komedija kritikavo ir recenzavo.“

Viduriniosios komedijos kūrėjų darbų neišliko, išskyrus Aristofano dramą „Plutas“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas