Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ suskirstytas į tris dalis, ko gero, neatsitiktinai. Trys erdvės, trys gyvenimo kelio etapai, kuriuose neišdildomus pėdsakus paliko Jurgos Ivanauskaitės liga. Visos trys dalys suskamba sodriai graudžia ir skaudžia tonacija, kurioje telpa praktiškai viskas: ilgesys, skausmas, vienišumas ir stiprus gyvenimo geismas. Būtent kūryba iškyla kaip paspirtis kovai su liga, kaip galimybė, kaip nuo savęs niekaip nenusikratoma iš aukščiau nuleista duotis kurti, bet neužsimiršti: „Aprašinėju, o ne rašau, / negyvenu, bet įsivaizduoju, / <…> prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos neiššoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku – tą moku.“ (p. 33)

Gali kilti klausimas, o kas čia naujo poezijoje, ko ir taip nežinotumėm? Juk čia senos tiesos kaip pats gyvenimas. O „gyvenimas eina, / nestovi vienoje vietoje“. (p. 25) Štai ir vėlgi nieko nepaprasto nepasakyta, ko nežinome. Tai kokia čia poezija, jei ja kalbame kasdienybėje..? – Taip, gal ir kalbame, bet talpiname visai kitą turinį. Jurgos Ivanauskaitės lyrika tikrąja ta žodžio prasme yra skaudžių tiesų išgyvenimas, tai visu savo kūnu jaučiančio individo tragedija, nuolatinė tamsos ir miglų apokalipsė, kai norisi nieko neveikti, tačiau tenka „balansuoti ant išnykimo ribos, bent akimirką, net ne laiko vienetą, / būti nei čia, nei ten, nei niekur“ (p. 78) ir žinoti, kad turi susitaikyti su žiauriu likimu, nes kiekvieną akimirką vis stipriau jauti, kaip žemė slysta iš po kojų, ir girdi, kaip visi tik ir „plepa apie laidotuves, kranksi apie karstus, kapines…“. (p. 23)

Taigi skyrius „Čia“ įsirėžia su visais savo skauduliais, nebyliu šauksmu, vienatvės ir nereikalingumo jausmu. Būtis „čia“ – tai savotiškas sąstingis, meditacija, permąstymas.

Antrasis skyrius „Ten“ – jau visai kitas požiūris, žvilgsnis ne tik aplink save, bet į judantį ir krutantį pasaulį, kur egzistuoja laiko tėkmė, savas gyvenimo ritmas. Gera ten, kur žmonės godūs, o kojas bado piktžolės. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos detalėmis, įvairioms realijoms: žaliašonei Calsberg skardinei, nykimo tvaiką dangstančiai blendamed, Levis džinsams ir Adidas kepurėlei, dėmesio nestokojama Afganistanui, Iranui, Irakui, BBC, CNN, MTW, Animal Planet, Discovery. Savo vietą randa net ir internetas „www.falundafa.org“, indiška kultūra, tapyba, garsenybės, religijos ir dievybės. Kontekstas išties platus, o pati būtis, pamatinė problema vėlgi ta pati – liga. Nemažai negatyvizmo (kalėjimas, diskriminacija ir netolerancija), netgi tokio, kuris perauga į moters ir vyro dominavimo pasiskirstymo problemą.

„NIEKUR yra ne teritorija, / o skylė tarp dviejų žodžių, / spraga tarp širdies dūžių, / trumpas mirksnis, kai susiliečia blakstienos, <…> NIEKUR neprasideda ir nesibaigia, / neturi jokių apybrėžų, / nepasiduoda apibūdinimams“ (p. 105) – pirmųjų dviejų skyrių priešybė. „Niekur“ suskamba kaip nebūtis, išnykimas, užuovėja nuo skausmo, baimės, tikrovės ir tuo pačiu tai prisilietimas prie mirties, kada kyla noras spjaut savo ligai į veidą ir numirti iš meilės. Į paviršių iškeliamos trys žmonijos nuodėmės: žmogiškumo nykimas ir pavydas, artimųjų šaltumas ir gyvenimo kaip ieškojimo, nuodėmės suvokimas. Galiausiai peršasi tokio gyvenimo formulės: geismas + nerimas = chaosas, kvapas + pirštų anspaudai = maistas kaltės jausmui, ilgesys + nuodėmė = gyvenimas ir galiausiai aprimsiu + nebemylėsiu = mirsiu. Klausimas – kurią gyvenimo formulę pasirinkti, jei visos vienodai nurodo į tą pačią baigtį? Deja, Ivanauskaitė atsakymo neduoda, išskyrus pačios nebylų priekaištą gamtai dėl neteisingai, ne pagal nuopelnus paskirstomų mirties nuosprendžių.

Dažnai pasigirsta tylus skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas.“ (p. 35). Visos rinktinės poezija – tai vienas ir vientisas pulsuojantis pasaulėlis, su nuolat paplūstančiu skausmu, išsiliejančiu tyliu riksmu ir kova, tarp kurių vis įsiterpia gyvenimas ir kruopelytės taip laukiamo džiaugsmo. Po to vėl ramiai eiliuojama apie pavasarį, dažų ieškojimą paveikslui, priegalvio užrašus. Stebėtina, kaip objektyviai jaučiama tikrovė, kaip tiksliai įvardijamos detalės. Ir kaip vėl atkakliai kovojama su skausmu, su liga, su savimi, kaip pasijuntama balta pele, per kurią leidžiama elektros srovė, o ji tik cypia, spurda, blaškosi… tuo tarpu vaistai jau nebeveikia.

Nusivils tie, kurie tikėjosi mistikos – jos čia tikrai nėra. Nebūtų galima tai vadinti kokybės ženklu, tačiau jos nebuvimas anaiptol ne trūkumas. Jos vieton stoja paveikus autorės ironizavimas, ligos personifikavimas, leidžiantis bent šiek tiek priartėti prie to, kas buvo jaučiama: „kas naktį žaidžiame / myli – nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ ( p. 32)

Skaitant poezijos rinktinę nuo pradžių iki galo, iš esmės nesikeičia kalbėjimo tonas, išlieka nepakitusi tematika, viskas per daug supinama su viena tema – liga, mirtimi, apie kurią sukasi kiekvienas eilėraštis. Įsiklausius išgirstas monotoniškas žemo skambėjimo tonas „do“ taip ir nepakyla iki „re“. Ir kodėl eilėraščių rinktinė pavadinta „Ode džiaugsmui“, jei to džiaugsmo vos keturi atvejai iš 32 (kažkas jau yra suskaičiavęs anksčiau, nei aš) – visa tai primena absurdą ar tiesiog neįsiskaitymą, neįsiklausymą, ką mums skelbia kiekvienas tekstas. Galbūt čia paliekama erdvė daugybei mūsų interpretacijų, o gal leidėjai labai apsiriko? Galbūt. Vienintelis dalykas, nereikalaujantis analizių ir gilių įžvalgų, tai, kad autorei labiausiai patikęs eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame mirtis ir džiaugsmas neminimi nė karto.

Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, knyga visų pirma skirta turėti kaip tam tikras paminklas, bet knygos lieka nebylios ir neprakalbinamos, kol nėra perskaitomos: nuoširdžiai, atsidėjus, permąstant, kodėl AŠ esu, girdžiu, mąstau, užuodžiu ir kodėl galiausiai manęs nebus, „nekvieskit / neatsiliepsiu.“…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

ode_dziaugsmui_jurga_ivanauskaite

Arūnas Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“ yra rašęs, jog šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija yra laikinė ir laikina, o į anapusybę patekti galima tik per mirtį. Mirtis – tai gyvenimo nutrūkimas. Apskritai mirtį kaip tokią sudaro daug įvairių procesų, kurių iki galo žmogus nėra pajėgus pažinti. Pažinimas paprastai ateina per subjektyvią patirtį, tačiau mirtis negali būti patirtis, todėl ir mirties kaip subjekto visiškas pažinimas realiai yra neįmanomas. Tačiau ji, būdama ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, yra neapeinama žmogaus egzistencijos dalis. Įvairiose kultūrose galima rasti keletą skirtingų požiūrių, kurie atspindi žmogaus ir visuomenės santykį su mirtimi, t.y. mirtis gali būti natūraliai priimama, absoliučiai neigiama arba tiesiog ignoruojama. Bet aišku viena – ji neišvengiama.

Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie mirtį nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško, kai yra susiduriama su skaudžia realybe, kuri paliečia kiekvieną, ir nesvarbu, stebint kitus ar pačiam artėjant prie galutinio egzistencijos taško. Regis ir apie Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinkinį būtų galima kalbėti iš tokio žiūros taško, jei visiškai paneigsime esamą kontekstą, kuris plačiai buvo aptarinėjamas kultūrinėje spaudoje, „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybes. Prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės ir poetės kūryba išsprūsta iš standartinių poezijos apie mirtį rėmų ir atkakliai ieško savos vietos literatūrinio proceso gyvenime.

„Odė džiaugsmui“ – tai jau 18 – liktoji rašytojos knyga, 2-oji – poezijos, pačios autorės sudaryta prieš mirtį. Jurga Ivanauskaitė leidyklai pateikė 56 eilėraščius, iš kurių 7 rašyti 2006-aisiais. Vos per 2 paras tekstus suredagavo Dovilė Zelčiūtė ir 5 tūkstančių egzempliorių tiražu skaitytojus pasiekė Tyto Albos išleista knyga J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.02.20. Autorės knygos leidžiamos nuolat ir yra daugelio skaitomos, bet pasirodžius šiam poezijos rinkiniui knygynai buvo kaipmat iššluoti ir ne dėl to, kad poezija būtų skaitoma, o labiau dėl to, kad šią knygą turėti tiesiog būtina. Taigi, pasidėkime į knygų lentyną ir lai ji būna reliktas, kuris primins, kad mes neva domimės literatūra.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Tema aiški jau iš apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.

Priešpaskutiniame knygos puslapyje yra rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Iš tiesų tada natūraliai kyla klausimas, ar tos trumpos akimirkos yra vertos tokio begalinio skausmo patyrimo „iki nervų šaknelių, / iki plaukų galiukų, / iki baltų pusmėnulių nagų,“ (p. 11), kol galiausiai suveikia nuskausminamieji vaistai ir ateina palaimos akimirka, kuri ir vadinama džiaugsmu? Ir kam tada išvis gyventi, jei galiausiai vis tiek reikės numirti?

Kodėl, kodėl, kodėl…? Šimtas tokių ir panašių klausimų kyla, kai kalba pasisuka link to, ko mūsų protas natūraliai nepajėgia suvokti. Gyvenimą pirmiausia reikia gerai pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė bei esamas laikas. Ligai ištikus, su mirtimi reikia grumtis iki paskutinės minutės. „Odė“ – tai ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, aš dar gyva, arba „Aš niekada nesu Čia“, „Aš niekada nesu Dabar“ ir „ niekada nesu Aš“, bet visada esu taifūno akyje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tikakimirką… (II dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Apibendrinant emocines būsenas džiaugsmą ir pyktį negalima pasakyti, kur žmoguje jos kaupiasi, tačiau kad jos yra be galo intensyvios, rodo į metaforas įeinantys veiksmažodžiai. Apie džiaugsmą dažniausiai sakoma: aptemdė, gėrė, išliejo, nuėmė, išrėkti, gniaužė, trykšti, sudrumsti, kilti, suskambėjo, išsitempė, užgulė. O pyktį apibūdina veiksmažodžiai išlieti, trypti, čiaumoti, prigesinti, kurstyti, kilti, trykšti, pašokti, rusenti, plykstelti, rusenti, siūbtelėti, susikaupti, tramdyti.

Ir vis gi, kad atskirtumėm džiaugsmą ir pyktį, galima palyginti tokias konceptualias metaforas:

DŽIAUGSMAS – DAIKTAS PYKTIS – DAIKTAS
DŽIAUGSMAS – MATAVIMO MATAS PYKTIS – MATAVIMO MATAS
DŽIAUGSMAS – VIRŠUS PYKTIS – VIRŠUS
DŽIAUGSMAS – ŠVIESA PYKTIS – UGNIS
DŽIAUGSMAS – TAMSA ——————–
DŽIAUGSMAS – SKYSTIS PYKTIS – SKYSTIS
DŽIAUGSMAS – GARSAS ——————–
DŽIAUGSMAS – TYLA ——————–
DŽIAUGSMAS – SKONIS / MAISTAS ——————–
———————– PYKTIS – GYVŪNAS / ŽVĖRIS
———————– PYKTIS – AUGALAS

Taigi, visomis metaforomis yra teigiama, kad abi emocinės būsenos – džiaugsmas ir pyktis – yra galingos jėgos, kurios siekia paveikti būsenos patyrėję – žmogų – ir suardyti jo vidinę pusiausvyrą bei harmoniją.  Tačiau pats patyrėjęs yra pajėgus būsenas kontroliuoti: ugnį gesinti, skystį išlieti, su žvėrimi kautis, jį tramdyti, tamsą paversti šviesa, o tylą sudrumsti garsu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)

Kiek rečiau su pojūčiais siejama ir kita metafora DŽIAUGSMAS – SKONIS arba MAISTAS: „saldų vidinį džiaugsmą”, „Pažinkite saldųjį kelio džiaugsmą.”, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?”, „Kaip patirti malonų ir saldų vidinį džiaugsmą?”. Šią maisto semą galima dar išskleisti, įvardijant konkrečius dalykus, su kuriais siejasi džiaugsmas kaip maistas. Sakant, jog džiaugsmas yra saldus, iš karto kyla asociacijos su cukrumi arba medumi, visa, kas yra skanu tarsi ir galima skirti prie teigiamybės. Apie pyktį, kad jis yra maistas galima pasakyti tik vienu atveju: „Čiaumoja tarp lūpų pyktį.” Bet visai neaišku, koks tai galėtų būti maistas.

Gan reta konceptualioji metafora PYKTIS – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS: „liepsnojanti gyvatė – pyktį”, „savyje tramdydamas pyktį”, „vos tramdydamas atsliuogiantį pyktį”, „bandydamas sutramdyti kylantį pyktį”. Kaip pavyzdžiai rodo, pyktis – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS yra sutramdomas, vadinasi nelabai piktas. Galbūt būtų galima panašiai ir apie džiaugsmą pasakyti, tik neįvardijant konkrečiai, kad tai žvėris ar gyvūnas, bet vis gi piktas ir nepasotinamas: „teikė piktą džiaugsmą”, „Ji pajuto piktą džiaugsmą.”, „mano nepasotinamam džiaugsmui”. Rodos, kad džiaugsmui, kaip teigiamai emocijai, lyg ir nebūdingas toks konceptualizavimas, bet vis gi lietuvių pasaulėvaizdyje visa tai atsiskleidžia. Galima tik spėti ir sakyti, kad gal džiaugsmo ir pykčio metaforizavimas yra artimas todėl, kad kartais dėl blogų dalykų yra ne tik pykstama, bet ir džiaugiamasi. Taip po truputį skleidžiasi įdomus lietuvių pasaulėvaizdis.

Visai ką kitą apie kalbą ir žmones rodo tokia konceptualioji metafora PYKTIS – AUGALAS. Džiaugsmas su augalais nėra siejamas. Pyktis – augalas – piktžolė, kurią reikia pašalinti, nes ji teršianti žmogų iš vidaus, iš pat šaknų. Nors augalas nėra ilgalaikis dalykas, egzistuojantis tik labai trumpai, tačiau reikia jį šalinti ir tai padaryti yra tik vienas būdas – sutrypti: „trypdama visus geidulius ir pyktį”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)

Lyginant šias dvi konceptualiąsias metaforas PYKTIS – UGNIS ir DŽIAUGSMAS – ne UGNIS, o DŽIAUGSMAS – ŠVIESA, tarsi įrodoma, kad lietuvių kalboje pyktis skirtingai nuo džiaugsmo yra suvokiamas kaip ilgai trunkanti emocinė būsena, savo intensyvumu ir ilgumu nustelbianti džiaugsmo jutimą, ir gal net yra aktualesnė, nes ne taip greitai praeinanti, kaip džiaugsmas.

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis yra suvokiamas ir kaip SKYSTIS: „Visi tą patį džiaugsmą gėrė.”, „Visa tai išsilieja į begalinį džiaugsmą.”, „Pamilau graikų trykštantį gyvenimo džiaugsmą.”, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?”. Pastebima tendencija, kad su skysčiu labiau siejamas pyktis. Jis gali siūbtelėti, trykšti, jį galima išlieti: „Jautė iš Rolando trykštantį pyktį…”, „Išliedavo visą savo susikaupusį pyktį ir pagiežą ant manęs.”, „Liejo visa susikaupusį pyktį ponia Penė.”, „sutramdyti kartais siūbtelintį pyktį”, „Tačiau netikėtam pykčiui išlieti jis surado išeitį.” Šiais visais atvejais būsenos patyrėjas yra tarsi indas, kuriame tvenkiasi emocijos. Emocijos – tai skystis, dažniausiai galima numanyti, kad tai vanduo, kuris žmoguje lyg inde kaupiasi, kol pasiekia viršų ir galiausiai išsilieja. Turint galvoje, kad džiaugsmas išliejamas daug rečiau, nei pyktis, galima sakyti, jog jis ne tokia emocinė būsena, kuri labai dažnai patiriama ar būtų labai didelė, intensyvi, kad reikėtų išlieti, ar pati galėtų tai padaryti.

Džiaugsmą patyręs subjektas dažniausiai esti pakilios nuotaikos, kurią trykšta per kraštus, gal net ją norisi išrėkti ar išdainuoti. Taip lietuvių pasaulėvaizdyje atsiranda konceptualioji metafora DŽIAUGSMAS – GARSAS. Džiaugsmas kaip garsas gali skambėti, virpėti, įsitempti lyg styga, jį galima išreikšti balsu. Priešingu atveju džiaugsmas virsta TYLA: „Garsiai vis reiškė ir reiškė džiaugsmą.”, „Išrėktum tą džiaugsmą…”, „Radau ten tam tikrą įtemptą virpantį džiaugsmą.”, „taip suskambėjusį džiaugsmą.”, „mano naują tylų džiaugsmą”. Apie pyktį to paties pasakyti neįmanoma, jis nėra lyginamas su garsu ar muzika gal dėl to, kad nėra teigiamybė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)