Simbilizmo kelias į Lietuvą

Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) tai literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vidurio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas ir Stefanas Malarmė (Mallarmė).

Š. Bodleras 1857 m. išleido eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“, kuris susilaukė kritikos dėl moralės normų pažeidimo, o pačiam autoriui iškelta byla. Bodlerui iš rinkinio teko pašalinti šešis eilėraščius. 1861 m. vėl pasirodė paredaguota „Piktybių gėlių“ knyga, kuri turėjo įtakos XX a. pradžios Europos literatūrai. Ši knyga tapo prototipu avangardinėms kryptims; joje suformuotas naujas menininko vaizdas.

Pasak Bodlero, „kiekvienas žmogus vieną akimirką esti du siekiai – vienas į dievą, kitas į šėtoną.“ Tai dviplaniškumas – būdingiausias Bodlero kūrybos bruožas, įsikūnijantis simboliuose ir metaforose. Žmogus ir padangių paukštis, ir žeme šliaužiantis šlubis:

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;
<…>
Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes! (CV. Žaidimas
)

Simbolistai tiki, kad menas gali sukildinti žemišką pasaulį. Jie labai natūraliai aprašė mirtį. Simbolistų kūryboje iš kaimo ir gamtos persikeliama į miestą – Bodleras šiuo požiūriu yra didelis miesto poetas. Poetų simbolistų karta naikino civilizaciją, nors kaip tik ir buvo jos vaikai.

Simbolistai poezijoje itin akcentavo garsinę eilėraščio instrumentuotę, jiems buvo svarbi ne tik prasmė, bet ir skambesys. Jie tikėjo, kad muzika idealiai išreiškia simbolį. Šį garsinį principą kūryboje naudojo daugelis Europos simbolistų, o Lietuvoje tik Balys Sruoga. Jis daug dėmesio skyrė aliteracijai, simboliui ir muzikai.

Simbolizmas dar gan dažnai suvokiamas kaip antroji romantizmo banga, t.y. krizė, ir tuo pačiu kaip modernus ženklas. Apie jį esama daug teorijų (viena iš jų – literatūrinis palyginimas: romantizmas – „metonimija“, simbolizmas – „metafora“).

Literatūrinių krypčių istorija yra nuolatinė kova, revoliucija apmirštančioms formoms. Iš pozityvizmo atėjo realizmas, po jo – simbolizmas, dar toliau impresionizmas (įspūdis).

Labiausiai simbolizmas pasireiškė Prancūzijoje ir Rusijoje, tik pastaroje jis užsibuvo ilgiau. Abiejuose šalyse simbolizmo estetikos dalykai buvo tie patys, skyrėsi tik poetinės priemonės.

Simbolizmas į Lietuvą atėjo pavėluotai, kai kituose kraštuose jau ėjo į pabaigą. Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo tik XX a. antro dešimtmečio pabaigoje. „Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis)“, taigi, tradiciškai lietuvių literatūroje simbolistais laikomi B. Sruoga, V. M. Putinas, Faustas Kirša ir dvikalbis poetas J. Baltrušaitis.

Lietuviškajam simbolizmui didžiausią įtaką padarė rusų simbolistai. Kai Lietuvoje prasidėjo simbolizmas, Rusijoje jis kaip tik pasiekė savo viršūnę. Ten tuo metu kaip tik ir studijavo visi mūsų simbolistai: Baltrušaitis po studijų taip ir negrįžo, tačiau jis buvo vyriausias lietuvių poetų simbolistų atstovas ir turėjo nemaža įtakos jaunųjų poetų formavimuisi. Jis – lyg idėjinis vadas.

Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, padėjo kurtis improvizaciniam poezijos stiliui.

Simbolizmo pasaulis yra dualus, dualistinis, turintis du planus, tai kaip realybė ir idealas, tai matoma ir nematoma. Prisilietimas prie aukštesnės tikrovės ir visatos mįslių – tai simbolizmo darbas. Didelis vaidmuo skiriamas kalbai, žodžiui, simboliui. Žodis visada daugiaprasmis, juo bandoma išreikšti tai, kas yra nematoma.

Literatūrinė kalba nuo mokslinės ir skiriasi žodžio daugiaprasmiškumu. Jei mokslinėje kalboje tai būtų nesusikalbėjimo šaltinis, tai literatūrinėje kalboje – nuotaika ir įspūdis.

Simbolis – projekcija į daiktuose vyraujančias prasmes. Pasaulis nusakomas per idėją, simbolį, kuris niekada negali būti iššifruotas iki galo. Tuo simbolis skiriasi nuo alegorijos. Simbolizmas šlovino žodžio gylį, tamsą, spontaniškumą. Simbolis – tai žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, tai išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Simbolizmo priešprieša – abstraktus racionalumas.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija ir intuityvizmas. Schopenhaueris gvildeno meninės kūrybos problematiką, kur protas nurodė tik paviršinį pasaulį, o intuicija leido žvelgti giliau. Jo pasekėju laikomas Nyčė, perėmęs iš mokytojo valios kategoriją.

A. Šopenhaueris įtakos turėjo ir prancūzų filosofui Anri Bergsonui, kuris, išklausęs pastarojo teorijų apie „intuiciją“ ir polėkį, smarkiai paveikė XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi. Svarbiausia Šopenhauerio filosofijos kategorija „valia“ dėl Nyčės idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Tiesa, dėl Šopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu.

Rusų simbolistus veikė vokiškoji filosofijos tradicija, A. Šopenhauerio ir Nyčės idėjos, todėl jų eilėraštis ne toks drastiškas, kaip prancūzų: miestas jame nėra vien purvas, daug ryškesnis istorinis pradas. Rusų simbolistai daikte ir šešėlyje pirmiausia ieškojo absoliuto atspindžių.

Lietuvoje situacija buvo visai kitokia. Kadangi simbolizmas atėjo po romantizmo, tai perėmė žmogaus ir tautinio išsivadavimo šlovinimą, tik, žinoma, kitu pavidalu, nes individas ir visuomenė simbolizmui – nesutaikomi dalykai.

Išorinę simbolisto kaukę buvo susikūręs B. Sruoga: nešiojo ilgus plaukus, paleriną, po kaklu buvo pasikabinęs gintaro karolius. Lietuvoje simbolizmas buvo pavėluotas ir susijęs su individualybėmis. Sruoga simbolisto etiketės kratėsi, jis save laikė neoromantiku, nors, žinoma, toks nebuvo (jo supratimu, simbolizmas yra romantizmo variantas).

Simbolizmas Lietuvoje yra susijęs su XX a. pradžioje susiformavusia antipozytivistine banga, kurią sudarė ir simbolizmas, ir impresionizmas, ir neoromantizmo pradmenys. Iš kitos pusės, simbolizmas Lietuvoje buvo nedrąsus maištas prieš Maironio tradiciją – imtas keisti idėjinis eilėraščio centras. Maironio atveju – visuomeniniai, etniniai idealai, o simbolizmo atveju šios kategorijos pakeistos į asmenybės gyvenimą.

Tradicinis eilėraščio vaizdas ėmė kisti. Vidinė būsena išstūmė objektyvų vaizdą, formavosi naujas intymus eilėraštis, kuris pakeitė ir stilistikos figūras.

Simbolizmo pradžia Lietuvoje sietina su naujais, moderniais žurnalais „Vaivorykštė“ ir „Pirmasis baras“, kuriuose buvo akcentuojama kūrinio estetinė vertė, meno nepriklausomumas nuo visuomenės gyvenimo. Jis Lietuvoje reiškėsi nuo 1915 -16 metų iki 1927 metų, kitaip tariant, iki tol, kol išėjo V. M. Putino eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?

Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.

J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 Biliunasm. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl pastarosios priežasties neteko giminių materialinės paramos.

Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, taip pat dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Po Dviejų metų jis parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus – almanacho projektą, parašė straipsnių apie literatūrą.

Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Skatinama kurti lietuvių kalba, kuri ilgainiui tapo ir dėstomąja kalba.

Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.

Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu mūsų prozos pradininku.

Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 – 1907). Liko daug nepabaigtų darbų.

Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. J. Biliūno kūryba skirstoma į du etapus:

1) ankstyvąją (1901 – 1904 m.);
2) vėlyvąją (1904 – 1907 m.).

Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Pastebėtina tai, kad apie savo ateitį poetas kalba pesimistiškai, o apie tautos – optimistiškai.

Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių Joniukasidėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.

Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.

Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui.

J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Vienažindys).

Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis.

J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas – jaučia, Žemaitės pasakotojas – „jis“, o Biliūno – „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė – parodyti. Labai svarbus ir objektyvumo – subjektyvumo aspektas: Žemaitė surenka medžiagą ir kuria, o Biliūnas naudojasi savo patirtimi.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.

Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo – noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Jis į lietuvių literatūrą įvedė klasikinės novelės modelį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio.

A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 metais, tačiau, mokyklą pertvarkius, jis jau gavo gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Mokydamasis gimnazijoje būsimas poetas turėjo galimybę mokytis lenkų kalba dėstomų Šv. Rašto pamokų, rusiškai – matematikos, geografijos, gamtos istorijos, mokytis lotynų, vokiečių, prancūzų it rusų kalbų. Gimnazija atvėrė duris pažinčiai su grožine literatūra. A.Vienazindys.jpgGimnazija ir svetimų tautų literatūra darė įtaką būsimam poetui. Maždaug nuo studijų laikų A. Vienažindys, veikiamas lenkų įtakos, ėmė pasirašinėti Vienožinskiu.

1861 m. rudenį Vienažindys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir po ketverių metų jis tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius jį įšventino kunigu. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas. Vienažindys itin susibendravo su parapijiečiais, būrė juos krūvon ir įtaigiai pamokslavo.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį.

A. Vienažindys neapsiribojo kunigyste, jis ir toliau lavinosi: domėjosi filosofija, teologija, tyrinėjo mokslo ir religijos santykius. Mėgo filosofuoti su konfratais. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius bei rėmė jų studijas.

Ne visiems patiko A. Vienažindžio vikaravimas, tad poetas buvo perkeltas iš Krinčino, vėliau iš Vainuto. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje. Čia Vienažindys energingai ūkininkavo, palaikė ryšius su knygnešiais. Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

1891 m. rudenį poetas sunegalavo, nuo skrandžio vėžio jis gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų liepos 29 d. ir buvo palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūrybinis A. Vienažindžio kelias  pirmaisiais paeiliavimais prasidėjo seminarijoje. Jo eilėraščių likę nedaug, o be to, poetas niekur nerašė datų, taigi sunku nustatyti kūrybos periodiškumą. Jo eilėraščiai surimuoti lyg dainos, o ir jis pats juos taip vadino. Iš viso išlikę 26 užrašyti eilėraščiai „Dainos lietuvio žemaičiuose“ (kritikoje žinomas kaip „Dainos“) ir dar priskiriama 10 kitų eilėraščių be pavadinimų. 1894 metais šis rinkinys pasirodė Amerikoje. Vienažindžiui, kaip ir Antanui Strazdui, buvo priskiriama kur kas daugiau eilėraščių – anoniminės bei liaudies kūrybos. Poeto įkvėpimas neretai siejamas su meile gimnazijos mokinei Rožei Stauskaitei.

Poetas laikomas vienu pirmųjų dainiškosios poezijos pradininkų, meilės lyrikos kūrėjų. Nors Vienažindys artimas Strazdui, tačiau šio stilius buitiškesnis, o Vienažindžio – artimas Maironiui. Poetas ieškojo dailesnio, jausmingesnio kalbėjimo. Jis įtvirtino jambą, vyriškus rėmus, matoma pastangų kurti silabotoninę eilėdarą.

Rinkinys „Dainos“ – tai nuoseklios, apgalvotos struktūros lyrinės bei satyrinės poezijos rinktinė. Jį pradedanti „Daina“ yra ir Vienažindžio kredo, išreiškianti jo talentą. Eilėraštyje atsiskleidžia individuali poeto lemtis, kuri reprezentuoja tautos likimą. Vienažindžio poezijos šaltinis yra skausmas, kuris gimdo kentėjimą, o iš šio išsirutulioja daina.

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka.
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Kentėjimo priežastis – valdžios priespauda – taip pat sudėta dainose:

Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė
Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė.
Reik man naštą nešti ir krimst plutą kietą,
Vienam kaip žuvelei gyvenant ant svieto.

Su liaudies daina Vienažindį artina tam tikri dainų motyvai (sakalas, gulbelės, namų vaizdiniai, bernelis, motutė, lakštingalėlė), tarmybės, žmogus ir gamta, deminutyvai, epitetai:

Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi, tu mano paukštele?!
Kodėl gi tu gaili baltųjų sparnelių?
Kodėl neaplankai ir mano namelių?
Laukiu ašen tavęs, ranka pasirėmęs,
Ašaroms aptvinęs, rūpestį paėmęs…

Poeto skiriamasis ženklas – tai melodija ir įsimintina eilutė. Melodija išlygina ritmo nesklandumus, žodžių trumpinimus, kitus eiliavimo kliuvinius, o įsimintina eilutė išlieka dainos centru. Paralelizmai, žodžių samplaikos, tautologiniai junginiai, perifrazės ir deminutyvai sieja Vienažindžio ir liaudies dainos poetiką.

Vis dėlto net ir tie poeto kūriniai, kurie iš pažiūros artimiausi tautosakai, bent viename struktūros lygmenyje turi ryškų autorystės įspaudą. Vienažindys laikomas ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir lietuviško romanso pradininku.

Liūdesiu ir elegiškumu A. Vienažindys artimas J. Biliūnui.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Biliūnas

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Reiktų minėti, kad jis ir Lietuvos himno autorius.

V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Kudirkos asmenybė sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai V. Kudirkasekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Kudirka anksti išmoko prasimanyti duonos. Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tampo jo redaktoriumi. 1890 –1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų. Nors mirė būdamas jaunas, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka buvo suimtas ir net pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.

„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“

V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“ (patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame raginama vienytis ir dirbti dėl Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės), „Kregždelė“, taip pat keli verstiniai eilėraščiai „Motinai“ ir „Troškimas“.

Gražu, gražiau, gražiausia

Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.

Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Turinys jam turėjo būti susietas su forma. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką – vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą). Iš to kyla komiškos situacijos, didaktiškumas (moralas) ir iš to sekantis vaitų nušalinimas nuo pareigų. Būdingas pavardžių simbolizmas.

Kudirkos paveikslai imti iš gyvenimo. Jis turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Išvertė: Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilius Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) Varpas„Mindaugą“ ir kt. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visada kartu.

Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Buvo angažuotas (įsipareigojęs) kūrėjas.

Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas –  publicistika. „Varpe“ buvo skyrelis „Tėvynės varpai“, kuriuose Kudirka rašė ekonominiais ir kultūriniais klausimais: apie „Higieną“, apie „Kovas bulių Ispanijoje“, taip pat straipsnius „Liaukime bėgę į Ameriką“, „Apie pardavinyčią“, „Katras alfabetas yra geresnis“, „Maskolija ant dviejų gadynių ežės“ ir daugiau.

Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Jam artimesnis ne užsisklendimas, o aktyvi pilietinė veikla.

V. Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo.

Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“. Iš tiesų Kudirka buvo racionalus minties poetas. Kaip kritikas – nenuolaidžiavo, skatino tobulinti formą, mokė rašymo kultūros. Jo kūrybinės asmenybės vientisumą liudija daugelis kūrinių, nors vyrauja oratorinė kūryba.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Jonas Mačiulis – Maironis
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Jonas Mačiulis – Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.

Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su Maironis. Jonas Maciulistam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.

Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“

Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.

Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).

J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.

1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.

Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:

eiliav. pavyzd.Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.

Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.

Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas.  Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.

Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.

Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.

Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.

Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.

Lietuva brangiMaironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.

Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka