Rinkinio pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rodo, kad tai yra kažkas priešinga išdailintai, „nušlifuotai“ poetinei kalbai. Taip, kaip deformuojasi žmogus, atplėštas nuo savo gimtojo pasaulio, lygiai taip pat apie tą pasaulį būtina kalbėti pasikeitusia deformuota kalba.
Kalbant apie mirtį poezijoje svarbus vaidmuo pirmiausia ir tenka kalbai: Mackaus žodis neornamentuotas, nutolęs nuo romantinio kalbėjimo. Tai poezijai teikia savitą ir vis kitokį atspalvį, vis naujų ir naujų prasmių, žymi poeto kūrybos programines gaires.
Labiausiai į akis poezijos eilutėse krinta „neapykantos“ pilnas kalbėjimo tonas (pasikeitęs ir svetimas pasaulis žmogui tampa nepriimtinas, nuvainikuojamos žmogiškosios vertybės, o su jomis kartu nyksta ir pasitikėjimas Dievu. Tikėjimas ir Dievas atsiskiria ir nutolsta nuo tremtinio – iš viso to kyla neviltis, įtūžis, rūstumas. Apie tokį pasaulį labiausiai tinka kalbėti rūsčiai ir neapykantos pilnu tonu.), nes tremties ir šiandieninio pasaulio vienatvė „įgyja hermetišką, savyje užsidarymo, į save įsisiurbimo pobūdį, ir mirtinoje jos tuštumoje prisipildo karčiai skausmingų įvaizdžių“ :
Maitinuos savimi: Skausmą dedikuodamas sau,
sąnariams – kondoras, sapnuoju homoseksuališkus angelus,
sąnariams esu hiena. lesbijaniškas teresėles.
(„Hermetiškoji daina“)
Rūstus kalbėjimas – taikli nuoroda į neviltį kaip svarbiausią kūrybos akstiną. Neviltį patiria lyrinis žmogus tokiame absurdo pilname pasaulyje, svetimoje žemėje, į kurią įaugti jam nėra lemta. Nevilties pilna kalbėsena kartais tampa neaiški, nesuprantama. Per daug „užtamsintu“ kalbėjimu siekiama poeziją daryti sudėtingą ir nesuprantamą, kad per tai būtų parodomas egzistencijos tragizmas:
– Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume…
– Cha, cha.
(„Vinjetė“)
Dažname eilėraštyje neornamentuota kalba ir kalbos stilistika siekiama apnuoginti mintį, ar ją deklaruoti. Taip pat tokia kalba yra adekvačiai išreiškiama deformuota žmogaus būtis:
Kalbėjau su karsto medžiu
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.
(„Hermetiškoji daina“)
Apie būtį A. Mackaus poezijoje kalbama be lietuvių lyrikai įprastinių epitetų, deminutyvų ar pagražinimų, todėl gan stipriai darosi pajaučiama mirtis. Mirties semantika čia ryškėja per būties santykį su sudaiktėjusiu pasauliu (t.y. ne tik su daiktais, bet ir daiktėjančiomis dvasinėmis bei abstrakčiomis kategorijomis), kuriame visi: „<…> daiktai nuasmeninti, nebeturį savo vietos ir kartu prasmės.“; jie miršta, palikdami vien vienatvę, o ji šiandieniniame pasaulyje žmogų verčia užsisklęsti savyje, kad būtų bent taip išsaugota vertybių sistema (religija, tautinė sąmonė, moralė ir kt.). Kaip teigia V. Kubilius: „Absoliutus mirties viešpatavimas Mackaus lyrikoje išmuša daiktus iš nuolatinių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes, nuvelka tikrovės idealizacijos antsluoksnį. <…> Ji brėžia savo traiškančią liniją per visas žmogaus vertybes ir iliuzijas.“
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Algimantas Mackus
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos