Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys

Roberto Keturakio eilėraščiuose yra visko: nuo gamtos kaip būvio, amžino nesibaigiančio proceso, iki žmogiškųjų interesų numalšinimo, kurie nekelia pavojaus gamtos transformacijoms. Tačiau visgi negalima suabsoliutinti teiginio, jog šie eilėraščiai tikri ekotekstai. Viena iš priežasčių yra tai, kad po gamtos skraiste neviename eilėraštyje slepiasi gilesnė prasmė – potekstė. Pats primityviausias aiškinimas atsiremia į žmogaus ir gamtos paraleles:

geltonos geles

Gėlės

Tirštėja šešėliai ir lapai atrodo didėja
ir pro juos palengva sunkiasi rūkas
iš slėnio kur upę stumia į aukštupį vėjas
ir žvaigždės išblykš kai laužas plykstels netrukus

Tu gėlių pririnkai: dobilas šaukštis ramunė
violetiškai žalias rutenis vėdrynas ir katilėlis

sakei: metai praeis ir mes atsiminsim sielos ramumą
Taip metai praėjo tavo veidas išbluko ir nieko nesako gėlės

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog eilėraštis tikrasis ekotekstas, nes didžiąją jo dalį tik ir kalbama apie gamtą, joje vykstančius pokyčius. Čia gamta dalyvauja kaip pilnateisė visa ko dalyvė ir tai nėra vien tik įrėminimas. Tačiau paskutiniosiomis eilėraščio eilutėmis per gyvosios gamtos vaizdinius kuriamos asociacijos su žmogaus būtimi. Tai esminis momentas, kuris neleidžia teksto priskirti ekotekstų grupei. Nepakanka vien to fakto, kad yra išvardijami tam tikri reiškiniai, pokyčiai ar atskiri gamtos objektai, šiuo atveju gėlės; būtina turėti omeny, jog visa tai tėra fonas, reikalingas pojūčiams, jausenoms sustiprinti.

Kita vertus, toks kalbėjimas apie transformacijas gamtoje tėra būdas sustiprinti įspūdį, kai dėmesys pakrypsta žmogaus egzistencijos link.

Ir dar vienas dalykas – atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog šiame tekste visiškai nevyksta komunikacija su gamtine aplinka, žmogus nėra jos akylas stebėtojas, jis ir jo poreikiai – tai tikrasis eilėraščio centras. Taigi, eilėraštis „Gėlės“ nėra ekotekstas.

Artimiausi ekotekstams eilėraščiai išsiskiria visai kitokiu kalbėjimu ir požiūriu į aplinką. Paprastai lyrinis „aš“ juose yra akylas stebėtojas (tas matyti pirmame pvz.), besigėrintis aplinka, sugebantis justi gamtos ritmą, užuosti skleidžiamus kvapus, pastebėti menkiausius pokyčius, iššifruoti ir suprasti gamtos kalbą. Atidus žvilgsnis ir susitapatinimas su pačiais mažiausiais bei atitinkama pagarba jiems, mokėjimas išgirsti kiekvieną šnaresį ar ūžesį – tai nuoroda, kad galima žmogaus projekcija į gamtą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?

„Terminas „ekokritika“ atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.“  Ekokritika kaip mokslas tyrinėja, „kokį vaidmenį atitinkamais vystymosi tarpsniais natūraliai aplinkai priskiria atskirų kultūrinių bendruomenių vaizduotė. Taip pat tiriama, kokios yra „gamtos“ sąvokos sudedamosios dalys, kokie gamtos / natūralumo aspektai yra vertinami ar nuvertinami ir kaip suvokiamas gamtos / aplinkos ir žmogaus ryšys.“  Ekokritika neatskiriamai susijusi su ekologija (1), tad galima sakyti, jog bendrąją prasme ekokritikų užduotis – prisidėti prie planetos išsaugojimo.

Ekokritika – tai ir visiškai nauja literatūrologinių tyrinėjimų šaka, kuri bando suartinti gamtos mokslus su literatūra. Kitaip tariant, ji „viena koja stovi ant žemės, kita – literatūroje.“  Ji dar neturi išskirtinės metodologijos ar teksto analizės įrankių (viena iš priežasčių yra tai, kad ji tarpdisciplininė), tačiau jau yra bandymas išreikšti požiūrį apie gamtiškos aplinkos patirtį, išsakyti nuomonę apie visiems rūpimas ekologines problemas. Ekokritikus domina, „ar kalba iš esmės gali perteikti svarbiausius dalykus, kalbant apie aplinką.“  Ekokritikų mokyklos atstovai dažnai cituoja teiginį: „Užuot kaltinusi mokslą tuo, kad šis vartoja kalbą vaizduodamas (mimezė), ekokritika tiria kalbos galimybes nurodyti ar teigti (deiksė). Deiksės dėka prasmės klostosi priklausomai nuo to, kas žymima, tarsi plisdamos tolyn į fizinę erdvę. Dažnai deiksė perteikia atitinkamą kryptį ar orientuoja, suteikia kognityvinį vaizdavimo pagrindą. Mokantis skaityti žemę, negalima vien išvardyti objektų; reikėtų nurodyti, ką jie reiškia.“

Ekokritika turi savo teiginius, kurie lengvai gali būti pritaikyti literatūrai: 1) žmonių santykis su kitomis gyvybės formomis; literatūroje tai atitiktų žmonių ir gyvūnų santykius, jų vaizdavimą ir t.t.; 2) gamtos pasaulio tarpusavio ryšių studijos (visos aplinkos sąveikavimo studijos); literatūroje galima analizuoti žmogų aplinkoje ir žmogaus aplinką; 3) žmogaus įtaka gamtai ir gamtos transformacija; kūrinyje, kaip žmogus gamtoje veikia, ką keičia, kaip gamtą suvokia ir t.t.; 4) subjektyvios emocinės į estetinės reakcijos į gamtą; literatūroje galima žiūrėti, kaip žmogus gamtoje jaučiasi, kokius pojūčius ji jam sukelia. Taigi, ekokritika literatūrai yra pakankamai artima.

Literatūros tekstai apie gamtą ar į gamtą „orientuoti“ kūriniai yra vadinami „ekotekstais“. Tačiau ne bet koks tekstas, kuriame yra gamtos aprašymų ar užsiminimų apie ją, jau yra „ekotekstas“. Jis dar turi atitikti keletą „charakteristikų“:

  1. „Nežmogiška aplinka egzistuoja ne tik kaip įrėminantis „aparatas“, bet ir kaip būvis, suponuojantis mintį, jog gamtos istorija implikuoja žmonių istoriją.
  2. Žmogiškasis interesas nėra suprantamas kaip vienintelis teisėtas interesas.
  3. Žmogaus atsakomybė gamtos atžvilgiu yra etiškos teksto orientacijos dalis.
  4. Tekste yra nors kelios užuominos apie tai, jog aplinka yra procesas, o ne konstanta ar duotybė.“

Jei tekstas atitinka bent keletą išvardytų kriterijų, jis jau gali būti įvardytas „ekotekstu“.

__________________________

1. „Ekologija – tai nauja, neseniai atsiradusi studijų kryptis. Ji „tiria gyvosios ir negyvosios gamtos tarpusavio ryšius, organizmų ir jų gyvenimo aplinkos santykius. Ji nagrinėja mikroorganizmų, biocenozių ir ekosistemų organizaciją, medžiagų ir energijos apytaką, gamtinės aplinkos, adaptacijos ir evoliucijos mechanizmus. Svarbiausia dabartinės ekologijos kaip mokslo problema – gyvosios gamtos harmonijos, joje vykstančių priešingų procesų, pusiausvyros dėsnių, lemiančių šios pusiausvyros susidarymą ir stabilumą, tyrimas.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)