Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.“, „Man skauda galvą.“);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.“).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Eilėraštis. Poetinė sintaksė.

Eilėraštis – tai nedidelės apimties eiliuotas kūrinys, kurio pagrindas – meninis vaizdas.  Meninis vaizdas – tai kūrinio prasmės ir raiškos vienovė.

Trumpai ir struktūriškai galima nurodyti, kas sudaro eilėraščio turinį:

1. Tema – pagrindinis vaizdavimo objektas, atsakantis į klausimą „kas“.
2. Problema – temos realizavimo būdai prasmių lygmenyje, tartum atsakantys į klausimus „kaip?“, „kodėl?“.
3. Lyrinis „aš“ – dvasinis poeto antrininkas / lyrinis herojus (tiksliai nurodytas žmogus) / lyrinis subjektas – eilėraščio kalbantysis, jaučiantysis, kurio likimines situacijas, išvaizdą galime puikiai įsivaizduoti.
4. Motyvas – pats mažiausias eilėraščio prasminis vienetas.

Eilėraščio forma – tai raiška:

1. Poetinė kalba (metalogija).
2. Kompozicija (erdvė, laikas, architektonikas ir t.t.)
3. Eilėdara.

Svarbu pabrėžti, kad lyrikoje visada yra tik vyksmas, o epikoje – veiksmas (vienas po kito sekantys įvykiai).

POETINĖ SINTAKSĖ

Poetinė sintaksė tyrinėja eilėraščių frazių struktūras ir jų estetinę prasmę.
Intonacija valdo mūsų kalbėjimą ir logiškai pabaigia mintį, todėl gramatikoje teigiama, kad sakinys – tai yra logiškai pabaigta mintis. Tuo tarpu lyrikoje mintys ne visada būna logiškai pabaigtos, tad poetinėje kalboje sakinio terminą pakeičia frazė. Poetinė kalba yra ritmiškai sutvarkyta kalba, todėl tam tikri intarpai, per kuriuos ištariamos frazės, yra vadinami ritminiais vienetais. Per ilgą poezijos gyvavimo laiką tarp frazių ir vienetų susiklostė tam tikri santykiai, rūšiai, kurie yra vadinami sintaksinėmis figūromis. Skiriamos tokios sintaksinės figūros:

1. Sintaksinis intonacinis paralelizmas;
2. Antitezė;
3. Perkėlimas;
4. Pakartojimas;
5. Nutylėjimas;
6. Emocinis vertinimas.

Sintaksinis intonacinis paralelizmas yra tada, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto semantiškai ir sintaksiškai panašios prasmės:

Pasvarstyk, antela, tykiai plaukiodama,
Pamąstyk, mergela, už manęs eidama.

Antitezė – atvirkštinė figūra paralelizmui. Antitezė, tai figūra, kai gretimuose ritminiuose vienetuose išsidėsto sintaksiškai ir semantiškai viena kitą paneigiančios frazės.

Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu. (J. Strielkūnas)

Perkėlimas – kai frazė ir ritminis vienetas nesutampa:

Užmigo žemė. Tik dangaus
negęsta akys sidabrinės. (Maironis)

Pakartojimas yra tada, kai kartojamos frazės. Galimi įvairūs pakartojimai, kurie atitinkamai vadinami:

Anafora – žodžiai kartojami ritminių frazių pradžioje:

Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę. (S.Nėris)

Epifora – žodžiai kartojami ritminių frazių pabaigoje:

Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos… (S. Nėris)

Simploka – kai tais pačiais žodžiais vienas ritminis vienetas baigiamas, o kitas pradedamas:

Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio,
Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę? (V.Mykolaitis-Putinas)

Polisindetonas – kartojami jungtukai ten, kur logiškai jų net nereikėtų:

Ir ežeras blizga, ir žiba rugienos,
Ir dangus balsvai mėlynuoja…  (K. Binkis)

Nutylėjimas – kai nebaigiama mintis. Galimas nutylėjimas: elipsė ir asindetonas.
Elipsė – kai frazėje praleistas veiksnys arba tarinys, o kartais ir abu:

Katinas į namus – pelės į kampus.

Vienas – apie akėčias, o kitas – apie vežėčias.
Asindetonas – tai frazių jungimas be jungtukų, pvz.:

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą. (Folkloras)

Emocinis vertinimas gali būti reiškiamas:
Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas:

Kas tą vietelę aplankys,
Tai rankai ačiū pasakys,
Kuri suolelį tašė, kalė.
Čia taip malonu ir ramu!
Pripildo paukščiai čiulbimu
Tą žalią bepastogio salę. (Maironis)

Gradacija – laipsniavimas:

Vargas lapoja,
Vargas šakoja,
Vargas varteliuose žydi. (Folkloras)

Retorinės figūros (retoriniai klausimai, sušukimai).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros rūšys ir žanrai
Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Meninės raiškos priemonės (2)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika

Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Visoje teksto imtyje (t.y. 300 sakinių) iš visų gramatinių sakinių siejimo priemonių, bene daugiausiai buvo rasta referencijos (53 atvejai). Visos kitos sakinių siejimo priemonės pavartotos rečiau, o iš visos imties substitucijos nerasta nė vieno atvejo. (pav.) Tokį autoriaus siejimo priemonių pasirinkimą ir bandysiu apžvelgti  šiame darbe.

Referencijos pasirinkimo polinkius romane lemia ne vienas ir ne du motyvai. Kadangi referencija dažniausiai tekste yra įforminama įvardžiu, o ne įvardiniu prieveiksmiu, kuris yra kaip priemonė ankstesniame sakinyje pavartotą daiktavardį ar abstrakčią sąvoką pakeisti ją įvardijančiu žodžiu, tai galima daryti prielaidą, jog referencija čia vartojama tik todėl, kad ja pakeistas daiktavardis yra artimiausias įvardžiui pagal įvardijamą subjektą (t.y. tekste įvardis dažniausiai pakeičia tikrinį daiktavardį, kuris buvo ankstesniame sakinyje).

siejimo-priemoniu-daznumas

Antra priežastis, kodėl dažniausiai tekste vartojama referencija, galėtų būti stilistinė ir semantinė. Romanas „Balta drobulė“ beveik visas parašytas pirmu asmeniu, todėl pasakojime ir atsiranda tokie asmeniniai įvardžiai kaip aš, mano. Taip pat reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis, kas lemia tokių įvardžių kaip jis, tu, šis, juodu, keli atsiradimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados