Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija. Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba. Suerdvinimas kaip [...]
FIGŪRA – smulkiausias turinio vienetas. VAIZDINĖ MEDŽIAGA / PASAULIO MODELIS: Laikas – istorinis, prisiminimų, praeities, dabarties, konkretus ar abstraktus, stabilus ar kintantis, įsivaizduojamas, dramatiškas, tragiškas, galimos kelios laiko plotmės. Pasakotojo santykis su laiku: gali būti dalyvis arba laiko užribyje, palaikyti distanciją. Erdvė – vidinė ar išorinė, panoraminė ar siaura, sava – svetima, erdvėje gali būti [...]
Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvą, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros [...]
Komentarai