Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas“ ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė

Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. Pasak Wolfgango Welscho, „postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu, ir, kaip jis pats teigia, veikiau ji yra „radikaliai moderni“. Labai svarbu įžvelgti naujųjų laikų, modernybės ir postmodernybės skirtybes. Atsakymas, kur ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda naujieji laikai, gana vienareikšmiškas – Descartes‘as ir XVII a. „Technika – tai žinojimo pagrindas“. Nuo Descartes‘o laikų ėmė viešpataut pagrindinis instrumentinio proto tipas ir naujieji laikai yra šio viešpatavimo kontekstas.

„Įsivyrauja radikalaus pradėjimo iš naujo patosas“. Lemiama tampa tai, jog pasiryžtama radikaliai viską pradėti iš naujo. Nauja tada ir tampa naujoviška, o sena matuojama pagal ją.

Naujieji laikai, pradėdami iš naujo, neišvengiamai atlieka vienijimo ir universalinimo vaidmenį. Abu bruožai (radikalumas, ir universalumas) yra „techninio“ pobūdžio. Welschas išskiria 1750 metus. Jie lemiamieji. „Tais metais pasirodo Rausseau veikalas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“ – atsakymas į Dižono akademijos iškeltą keblų klausimą, ar naujas mokslų ir menų suklestėjimas prisidėjo prie papročių apvalymo?“ Rausseau peikia faktų ignoravimą ir tariamą žinojimą, kai yra supriešinamas „vienintelis teisingas kelias – „eiti į save ir klausytis sąžinės balso, kai aistros tyli“ .

Tais pačiais metais pasirodė Alexandro Gottleibo Baumgarteno „Aesthetica“ – pirmoji studija apie estetiką, kuri irgi turėjo lemiamą reikšmę.

Naujieji laikai mokslo ir technikos civilizacijos sukūrimo prasme turi ir priešingą gretutinę srovę. „Naujaisiais laikais esama dvejopo gydymo – racionalizavimu ir antiracionalizavimu“. Jie turi „kontranaujuosius“ laikus. Šie naujoviški tik tam tikra prasme, nes be lūžių ir pakitimų perima formaliuosius bruožus. Jiems priklauso pažanga. Welscho teigimu, jie netgi ugdo save remdamiesi iššūkių ir atsakymų kaita. „Vieninteliškumas ir universalumas naujųjų laikų modernybei yra itin būdingi, o daugybingumas ir dalinumas – itin svetimi“.

XX a. įvyksta esminis pokytis. Daugybingumas ir dalinumas pasidaro vyraujantys ir neišvengiami. Prisimenama ir Einšteino reliatyvumo teorija, kuri padėjo suprasti, jog visumos neįmanoma apibrėžti, nes nėra atskaitos taško. „Tikrovė paklūsta ne vienam vieninteliam modeliui, o daugeliui; ji yra konfliktiška ir dramatiška, vienoviškumas galimas tik specifinėse dimensijose, o ne kaip visuma“ .

„Naujųjų laikų pagrindinėje kryptyje, atsiranda būtinybė peržiūrėti ir keisti pagrindinius principus“. Į mokslinę sąmonę tuo metu jau ima smelktis tokios sąvokos, kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas. Atsisakoma monopolizmo, visuotinybės ir išimtinumo. Į mokslą plūsteli modelių įvairovė, paradigmų konkurencijos ir vieningų bei galutinių sprendimų nebuvimo pripažinimas.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Filosofinė proza. Platonas

FILOSOFINĖ PROZA (išmintis). Filosofinė proza buvo suprasta kaip vieningas mokslas, apimantis visas sritis. Pradiniame etape ji rėmėsi Egipto, Babilono mokslų atradimais. Šios prozos tikslas buvęs išsiaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Filosofinės prozos vystymosi laikas buvo IV – V a. pr. m. e., tada ji įgavo meninę raišką. Susiformavo kelios filosofinės prozos sistemos:

Demokrito materialistinė sistema (pasaulis susideda iš dalelių);
• Platono idealistinė sistema;
Aristotelio sistema (nei materialistinė, nei idealistinė).

Tuo metu susiformuoja ir dialogas, kurio pradininku laikomas Platonas.

Platonas (427-347 m. pr. m. e.) pagal kilmę buvęs aristokratas. Jaunystėje jis buvo Sokrato mokinys, o po mokytojo mirties pats ėmė rašyti filosofinius veikalus, kūrė idealios valstybės modelį. 387 m. pr. m. e. jis nusipirko sklypą Atėnų pakrašty, šventoj Akademio giraitėje ir įkūrė savo filosofinę mokyklą „Akademiją“, kurios nariai užsiėmė filosofija ir dialektika. Čia Platonas Platonaskūrė idealios valstybės modelį.

Platono filosofija neatriboja dorovės mokslo, etikos, pažinimo teorijos ir grožio meno teorijos (estetikos). Pasak Platono, filosofuoti – jau savaime dorovinga, o mokslą maitinąs erotikos patrauklumas (grįžkim į „Puotą“ ir meilės pakopas). Mažai kam yra pavykę taip įdomiai išdėstyti filosofiją.

„Akademijoje“ Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Jo veikalas „Valstybė“ – tai pirmoji utopija. Valstybė yra darni tik tuomet, jei ją valdo filosofai, saugo kariai, o daiktus gamina amatininkai. Šeima ir nuosavybė panaikinama, o vietoj jų įvedama valstybinė auklėjimo diktatūra, kuri apima elito atranką ir nustatytą lavinimo programą. Vaikams iš pradžių pasakojami mitai, vėliau jie mokomi skaityti ir rašyti: nuo 14 – 16 metų mokomi poezijos, nuo 16 – 18 mokomi matematikos, vaikinai nuo 18 – 20 metų išeina karinio parengimo programą. Paskui mažiau pasiturintys lieka kariuomenėje, o gabieji kremta mokslus kolegijoje. Ją baigę yra suskirstomi tarsi grupėmis: linkusieji į praktinius dalykus, pradeda žemesniųjų valdininkų karjerą, o elitas penkerius metus studijuoja grynąsias idėjas. Po mokslų 15 metų užima aukštesniuosius valdžios postus ir, sėkmingai juose pasidarbavę, nuo 50 metų amžiaus gali imtis šalies valdymo.

Matome, kad utopija nuo pat pradžios krypsta į totalitarizmą. Deja, Sirakūzuose Platonui savo utopijos įgyvendinti nepavyko.

Be veikalo „Valstybė“ Platonas parašė apie 30 filosofinių dialogų: tragedijų, ditirambų, dramų. Darbai parašyti dialogų forma, o pagrindinis jų veikėjas yra Sokratas. Ryškiausi: „Apologija“ – skirtas Sokrato gynybai teisme, „Gorgijas“ – kritikuojama retorika, „Protagoras“ – svarsto apie dorybę ir sako, kad tai ne pagrindinė savybė, „Puota; Faidonas“.

Platonas buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Apie jo įtaką dažnai yra pasakoma, kad visa Europos filosofija  – tai tik Platono komentarai. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis, kuris, beje, ne iki galo pritarė mokytojo idėjoms.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Meninė tiesa žodine išraiška turi atitikti ne tik akivaizdoje turimą dalykų padėtį, bet ir kalbančiojo subjekto sumanymą. Tada tenka pažvelgti ne tik į objektyvią tvirtinimo reikšmę: svarbu, ar žodžiai iš tikro išreiškia tai, ką menininkas turėjo galvoje.

Kiekviename žodinės išraiškos kūrinyje galima rasti keletą momentų arba veiksnių, kurie apsprendžia jo estetinę vertę. Pirmiausia – dalykinė reikšmė, tai yra tai, ką kūrėjas vaizduoja arba ką jis nurodo simboliniu būdu. Antra – raiškumas, tai yra nuotaika arba jausminis nusistatymas, ir jutimiškumas, kuris parodo visumą tų jutiminių įspūdžių, iš kurių susidaro vaizdas. Jutiminis pavidalas yra ir dalykinės reikšmės, ir jausminės išraiškos pamatas. Jausminė išraiška neatskiriamai su tuo susieta. Kiek kūrinys yra estetiškai vertingas, tiek jis ir raiškus, tačiau dalykinė reikšmė nėra būtina kūrinio estetinės vertės sąlyga.

Kūrinys gali estetiškai veikti ir nepriklausomai nuo siužeto, nuo to ką jis reiškia. Pavyzdžiui, poezijoje siužetas apsprendžia jutiminę kūrinio kompoziciją ne tiek aiškiais bei apibrėžtais dalykiniais vaizdais arba tiksliai išreikštomis mintimis, kiek jį persunkiančia nuotaika, susiliejančia su žodžio ritmu, skambumu. Prozoje kiekvienas posakis yra tikslus, ir šia prasme teisingas, jei jis nedviprasmiškai išreiškia kaip tik tą mintį arba sumanymą, kurį kalbantysis turi galvoje. Meninį sumanymą galima suvokti tiesiog iš paties kūrinio. Jis turėtų rodyte rodyti, kur kūrėjo užsimojimas buvo kaip tik toks, o ne kitoks. Jei iš paties kūrinio to matyti negalima, jei menininko sumanymui suvokti tenka griebtis pašalinių priemonių arba nurodymų, pavyzdžiui antraščių, žodinių paaiškinimų, tai meno kūrinys arba neišreiškia to, ką turėtų reikšti, arba kūrėjo užsimojimą realizuoja netobulai, neįtikinamai, kitaip sakant, nemeniškai. Tokiu atveju kūrinys yra estetiškai neraiškus ir nusikalsta meninei teisybei arba įtikimumui. Jeigu kūrinyje įsikūnija ne tas sumanymas, kurį perša siužetas, arba kurį jam priskiria pats menininkas, dar nereiškia, kad tą kūrinį galima vertinti neigiamai. Tai tiktai parodo, kad menininko kūryba iš tikro remiasi ne tuo sumanymu, kurį jis pats laiko savo kūrybos varikliu arba kurio galima būtų iš jos laukti, sprendžiant iš parinkto siužeto reikšmės. Tai, kas įkūnyta kūrinyje, gali nesutapti su sąmoningu kūrėjo sumanymu. Šiaip ar taip: visiems meno kūriniams taikytini Gėtės žodžiai, t.y. kad meno kūrinio prasmę apsprendžia vien tai, ką jis iš tikro vaizduoja arba reiškia.

Pats kūrinys turi įtikinamai atskleisti, kas jame yra vertingo ir originalaus. Svarbus ne kūrėjas ir jo sumanymas, o paties kūrinio raiškumas ir išreikštos nuotaikos tikrumas. Kūrinys  turėtų būti savarankiškas estetinės realybės darinys, pasižymintis savitais vidiniais ryšiais ir dėsningumais ir nepriklausyti nuo visokių išorinių pažintinių, loginių reikalavimų. Meno kūrinys neturi priverstinai išreikšti tiesą ar tikrovės pažinimo formą, nes meno kūriniai nėra loginiai teiginiai ir todėl negali būti vertinami kaip klaidingi. Meno kūrinio turinys – meninės išmonės produktas, fikcija. Kaip meninės išmonės išdava meno kūriniai neturi teiginių apie tikrovę prasmės, nėra objektyvūs tikrovės reiškinių atvaizdai, atspindžiai, kopijos ar modeliai, negali prieštarauti vienas kitam kaip skirtingos mokslo teorijos, aprašančios tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Teisingumo ar klaidingumo žymė, meno kūriniui, kaip meninės išmonės, fantazijos dariniui, tiesiogiai negali būti priskiriama.

Meno kūriniai – tai menininko sukurtas įsivaizduotas pasaulis ar forma, ir kol juos suvokiame kaip meninės išmonės produktus, tol neteikiame jiems realios tikrovės modelio, kopijos ar vaizdo prasmės. Bet jeigu meno kūrinius suvokiame kaip teiginius apie realią tikrovę, tai neigiame juos kaip meninės išmonės, fantazijos darinius, nes tikrovės reprezentacija gali būti laikomi tik tokie atvaizdai, kurie atkuria realius tikrovės reiškinius. Jei į meno kūrinį žiūrime kaip į meno kūrinį – tiesos ar klaidingumo klausimas neturi prasmės.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Meno santyki su tiesa
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė