Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Trumpai apie kūrybiškumą ir kūrybinę vaizduotę

TALENTAS

Talentas – sudėtingas reiškinys. Jis apima ne tik „lengvą plunksną“, bet ir daugelį kitų dalykų: darbštumą, valią, estetinę kultūrą ir skonį, asmenybės turtingumą ir atsakomybę už savo gabumus, už savo žodžius ir veiksmus prieš visuomenę ir tautą, prieš dabartį ir ateitį, bet lemiamas dalykas čia yra įgimtas kūrybiškumas, kurio negali pakeisti jokia erudicija ir jokios pastangos.

KAS YRA KŪRYBIŠKUMAS IR KŪRYBINĖ VAIZDUOTĖ?

Žmogui savita kurtis svajonių, utopijų pasaulį, nors vaizduotėje išgyventi tai, ko nebuvo patirta ir įvykdyta iš tikrųjų. Taip pat malonu atsigręžti į praeitį, prisiminti kadaise patirtus įspūdžius, juos interpretuoti ir įprasminti. Jeigu patirtis atrodo nevykusi, pilna nesėkmių, norisi ją vaizduotėje išgyventi „pakeistą“. Panašiai veikia menininko, rašytojo vaizduotė. Dažnai poetinio pasaulio herojai ir likimai kompensuoja tai, ką autorius skausmingai pats išgyveno.

Tačiau autoriaus vaizduotė turi ir didelę specifiškumą. Pirma, jo vaizdiniai yra ryškesni, konkretesni ir gyvesni. Antra, jo vaizduotė daug labiau linksta į objektyvumą. Menininką labiau traukia kurti vaizduotės paveikslus, įsivaizduoti visiškai su juo nesusijusius, pramanytus žmones, jų gyvenimo aplinkybes ar likimus. Svarbiausia tai, kad kūrybinė vaizduotė yra susijusi su žmogaus motoriniu aktyvumu, kuris atsiranda savaime, be jokių apibrėžtų poveikių. Menininkas jaučia vidinį būtinumą savo vaizdinius, savo vaizduotės kūrinius išsakyti žodžiais, išreikšti kitiems suprantama forma. Susikaupusi vidinė energija verčia jį reikštis išorine formuojama veikla.

Pagaliau gilėja literatūros supratimas. Didieji kūriniai tampa įvairių epochų, tautų, socialinių sluoksnių skaitytojų savastimi, jie įvairiausiais būdais interpretuojami. Kūriniai vis gilėja ir auga ta prasme, kad atsiskleidžia vis naujomis prasmėmis, aspektais ir dėl to įgyja kaskart vis didesnį visuomeninį poveikį. Tad literatūra savo esme yra dinamiška, nuolatos auganti, už tad, norint ją pažinti, turi būti tyrinėjami visi jos raidos etapai.

Kalbėdami apie pažangą, neišvengiamai susiduriame su vertinimo problema. Kaip nustatyti, kurie kūriniai yra geri, vertingi, o kurie nevertingi? Ar iš viso yra kokie nors objektyvūs vertinimo kriterijai?

Sunkiausia įvertinti savo meto literatūrą, čia didžiausia galimybė suklysti ir nepastebėti tikrųjų vertybių. Laikas yra objektyviausias vertintojas, nuplukdantis užmarštin, kas menka, ir patikinantis, iškeliantis visa, kas nepraranda vertės per ilgus šimtmečius, kas nuolatos domina, traukia ir džiugina. Tiesa, ir laiko patikrinti autoriai vienais laikotarpiais vertinami labiau, kitais – mažiau, vienų yra vertinami už vienas ypatybes, kitų – už kitas.

Bet ne visada žiūrime į kūrinį iš istorinės perspektyvos. Yra gyvenamojo meto literatūra, su kurios vertinimu susiduriame kiekviename žingsnyje. Kompetentingas vertintojas – kritika. Bet ne kiekvienas skaitytojas yra vertintojas. Tad kyla klausimas, kokias kriterijais čia galima vadovautis?

Galvodami apie grožinio kūrinio vertę, pirmiausiai turime žinoti, ar tai iš tikrųjų grožinis, meninis tekstas. Paskui jame ieškome tam tikro literatūrinio žanro pažymių, nes grožinis tekstas visados kaip nors susijęs su konvencijos nustatytomis žanrinėmis normomis.
Negali būti vertinimo be estetinio išgyvenimo, o šis išgyvenimas visados individualus ir subjektyvus. Estetinę vertybę suvokiame patys ją išgyvendami, patirdami malonumą, susidomėjimą, pasigėrėjimą. Estetinis išgyvenimas, pagrįstas tiesioginiu suvokimu, yra intuityvus: mes jauste jaučiame, kad kuris nors kūrinys yra meniškas, gražus, vertingas. Bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas estetinis sprendimas yra lygiateisis, kad kiekvienas „man patinka“ arba „nepatinka“ yra vienodai visiems vertingas. „Estetinis suvokimas reikalingas tam tikro lavinimo bei drausminimo“ (V. Sezemanas). Nors estetinis išgyvenimas įsišaknijęs intuicijoje, nors jis individualus ir subjektyvus, vis dėlto jis gali būti racionaliai analizuojamas ir grindžiamas, o pagrindimas priklauso nuo vertintojo – skaitytojo ar kritiko estetinių pažiūrų ir ideologinių visuomeninių pozicijų.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)

Jonas Grinius (1902-1980) – lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, menotyrininkas, dramaturgas, mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Išleista „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977). Išspausdinta daugiau kaip dvidešimt straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais. J. Griniaus kūrybiniai interesai liudija kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno aiškinimo linkmes.

J. Griniaus gyvenimas buvo susijęs su Vytauto Didžiojo universitetu: jis baigė Teologijos – filosofijos fakultetą, vėliau gilino studijas Prancūzijos universitetuose, čia jis susipažino su Oskaru Milašiumi. Galbūt ši pažintis ir lėmė, kad savo doktorato tema jis pasirinko žymaus poeto kūrybą. J. Griniaus disertacija buvo pirmas bandymas tyrinėti O. Milašiaus kūrybą Lietuvoje. 1929–1940 m. mokslininkas Teologijos fakultete dėstė literatūros ir meno istoriją, meno estetiką.

1944 m. rudenį iš Lietuvos pasitraukė kone visa humanitarinė profesūra ir dauguma kritikų profesionalų. Jiems teko naujai permąstyti lietuvių literatūros situaciją ir sukurti intelektualinio suinteresuotumo klimatą, kuriame galėtų tarpti lietuviškas meninis žodis svetimose šalyse. „Tremties literatūra bus kovojančios tautos literatūra“ (J. Ambrazevičius). „Laisvės siekimas – didžioji šitos literatūros paskirtis“ (B. Brazdžionis). Ji privalo stovėti ant tvirtų tautiškumo, transcendentinių vertybių ir moralės pagrindų, kad išsaugotų tautos gyvybę išsineštame žodyje. J. Grinius nuodugniai nagrinėjo kūrinio turinį, svarstė veikėjų elgsenos moralumą, ginčijosi su autoriaus pažiūromis. Jis nepripažino hermetinės literatūros, užsidariusios savo šifruose nuo tautos likimo problemų. Savo stambiuose straipsniuose („Veidai ir problemos“ 1973-1979, t. 1-2) J. Grinius kalba apie rašytojų (V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, S. Nėries, J. Aisčio) pasaulėžiūros evoliuciją, jų kūrybos visumą, pereidamas į istorinės monografijos žanrą.

Po karo iki pat mirties jis gyveno Vokietijoje. Čia dirbo pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje, rašė literatūros ir meno estetikos temomis, čia išleido ir dviejų dalių studiją apie lietuvių literatūrą „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”. Išeivijoje J. Grinius rašė istorines dramas: buvo pastatytos ir gerai įvertintos jo dramos „Stella Maris”, „Gulbės giesmė”, „Žiurkių kamera”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

Paėmus į rankas tokį romaną, pamatai, kad gyvenime viskas gali būti parduota, nupirkta. Žmonės moka pinigus tam, kad patenkintų savo poreikius arba, kad galėtų tapti žinomi, tam tikra prasme, net ir už tai moka, kad taptų talentingi.

Šiame romane aprašyta žmogaus veikla, kuri yra kiek neįprasta, tai paslaugų tinklas – idėjų pardavimas. Ar moralu, ar amoralu, sunku pasakyti, kiekvienas žmogaus poelgis turi būti moralus, teisingas. Čia galima įžvelgti dvi puses: pirma, žmogus yra nieko vertas, jei už pinigus parduoda mintis, ir antra, ar tas, kuris perka tas mintis nėra dar labiau nusidėjęs?  Šiame darbe bandysiu įžvelgti menininko atsakomybę ir jo kaip menininko moralę.

Knygos herojus Peteris jau knygos pradžioje kalba apie savo „verslą“, kuo jis gyvenime užsiims „ <…>, bet nuo šiol iš to gyvensiu“ ( 8 psl.). Jau būdamas mokyklos suole jis darydavo namų darbus kitiems, tai sakytume nėra labai blogai, bet už tai jis imdavo mokestį „Atliekamus namų darbus dovanodavau arba parduodavau už šokoladą ar ledų porciją kam nors iš klasės“ (32 psl.). Atsiranda sąvoka „apsimoka“, reiškia kartais atlikdavo darbą, nes būdavo naudinga: „Padėti Tūrei ir Ragnarui ruošti pamokas apsimokėjo, nes jie liovėsi mane kūlę (32 psl.), tik ar galima pasmerkti žmogų, kad nauda šiuo atveju jo „sveikas kailis“.  Atlygis būdavo tai, kad jis galėjo jaustis saugus, nes bet kada buvo galimybė prasitarti, kad namų darbus atliko jis, šiuo atveju nemoralus elgesys yra tų, kurie naudojosi Peteriu. Tik situaciją pavarčius iš visų pusių Peterio elgesys toli gražu neatrodo sveikintinas, jis jaučia pranašumą, kad gali išduoti tuos, kurie naudojosi jo paslauga, situacija valdo būtent jis, tačiau tai panašu į šantažą, o tai nėra nei dora, nei moralu. Taigi šioje situacijoje matome, kad nei tie, kurie naudojosi jo paslauga, nei jis pats nesielgė moraliai.  Moralumą sunku pamatuoti, ar pasakyti, kad truputi moralu, kaip ir šiame sakinyje: „Už darbus, vertus trejeto su minusu, šiaip neimdavau mokesčio, viskam turi būti ribos“ (33 psl.), kaip čia įvertinti situaciją, juk negalim pasakyti, kad pasielgė šauniai, pagirtinai, nes vis tiek svarbus vaidmuo pinigams.

Taip Peterio gyvenimas ir slinko, nuo pat vaikystės turėjo savo pragyvenimo šaltinį, iki pat brandaus amžiaus. Tik vėliau, jo kūryba tapo sudėtingesnė. Požiūris į savo darbą įgavo kitokį atspalvį, jis gyveno ne tik šia diena, bet ir galvojo apie ateitį: „Tačiau kai kurias idėjas verta pasilaikyti ateičiai, nebūtina visas protingas mintis išnaudoti iš karto“ (45 psl.). Kiekvienas žmogus kuria sau ateitį, Peteris taip pat, jis į savo darbą žiūrėjo labai rimtai, ir jis negalvojo apie jokias moralines normas.

Kadangi kalbame apie menininką, tai puikiai suprantame, kad jie laisvi žmonės, tiksliau, jų mintys laisvos, nesuvaržytos, tai atsidavimas savo vaizduotei. Už savo kūrybą Peteris susilaukdavo daug pagyrų, tik tai jam neteikė džiaugsmo, nes svarbiausia – pinigai. Jis nenori išgarsėti, vienintelis tikslas – tapti turtingu: „Be pinigų aš negalėjau laisvai judėti“ (57 psl.).  Jis talentingas, kaip pats save pavadino – genijus, ir tai žinodamas jaučiasi saugiau, bet kada galima sukurti ir užsidirbti pinigų. Kadangi kalbame apie moralę, tai be abejonės suprantame, kad šis poelgis ne moralus, bet prisiminus F. Nyčės žodžius, kad moralė varžo žmogaus gyvenimą, lyg ir pateisinam Peterio, bei produkto pirkėjų poelgius.

Vėl norėtųsi  grįžti prie diskusijos ne apie patį Peterį ir jo veiklą, o prie tų, kurie naudojosi jo teikiamomis paslaugomis. Čia tas meno ir moralės santykis tampa labai didelė problema, beje kaip ir menininko atsakomybė, kur tos ribos? Pasak Ž. Marteno, menas turi būti laisvas, kad atliktų visuomeninę paskirtį, reiškia, reikia sutikti, kad moralė menininkui nėra reikalinga, nes laisvumas žmogų išlaisvina iš bet kokių rėmų. Moralės rėmus sulaužė Peterio „klientai“, pirkdami idėjas ir panaudodami kaip savas. Jiems nereikėjo per daug stengtis galvoti, kurti, jei išsisems, tai nusipirks: „Daugelis jų ištisus mėnesius nesumąstydavo nė vienos originalios idėjos, apie ką galėtų rašyti“ (88 psl.). Beje Peteriui, kaip menininkui, mintis pasinaudoti svetimomis idėjomis kėlė šiurpą, buvo nesuvokiama, tiesiog amoralu: „Vien mintis paimti kito parašytą tekstą ir pateikti kaip savo man buvo tokia kokti, jog sunkiai galėjau nuslėpti pasišlykštėjimą.“ (90 psl.). Štai šitoje vietoje galima pasverti, kuri pusė buvo labiau amorali, ar Peteris, parduodamas savo idėjas, ar jas perkantys rašytojai, kurie pateikdavo kaip savo? Be jokios abejonės pastarųjų elgesys ne tik kad amoralus, bet ir be jokios atsakomybės. Peteris savo veiklą sutapatino su dailininko, kuris taip pat parduoda savo produktą, jis taip pat ima pinigus už meną. Tad savo kūrybos idėjų pardavimą laikė normaliu. Peterio kaip menininko atsakomybė buvo didelė, nes tarp gausybės klientų svarbu neparduoti to paties kūrinio kelis kartus. Tai reikštų verslo žlugimą. O tai savaime suprantama ir pinigų netekimą.

Kūrinyje Peteris kalba apie pagarbą, kurią rašytojai prarado pirkdami iš jo idėjas: „Pagarbą sau daugelis jau buvo praradę“ (98 psl.). Ir vis dėl to, pats Peteris taip pat buvo praradęs pagarbą sau ir kitiems, tai reiškia, kad ir moralės jo gyvenime ne per daugiausia. Jis norėjo visus valdyti kaip lėles. Peteris troško užsitikrinti savo pelno dalį versle, o tai reikalavo „paminti po kojomis“ visas morales, pagarbas ir kitus dvasinius dalykus, nes reikėjo nuolat ieškoti pažinčių, kad verslas plėtotųsi. Tai sekėsi puikiai, nes žmonės, nors čia labiau tiktų sąvoka „tariami rašytojai“, patys sugrįždavo pas jį, nes patys nustodavo mąstyti, taip atsirasdavo rašytojai su melo kūryba, jų moralinė atsakomybė tiesiog dingdavo.

Peteris lyg ir bandė numesti nuo savęs atsakomybę, bandė lyg pasiteisinti dėl savo veiklos, teigdamas, jog jo veikla yra nekaltas vaizduotės pardavimas: „Pardavinėjau ne hašišą, ne LSD ir net ne pigias cigaretes iš po skverno ar kontrabandinį spiritą. Aš prekiavau vaizduote, nekalta vaizduote“ (100 psl.). Iš to pasiteisinimo jaučiamas lyg ir kaltės pripažinimas ar tiesiog sąžinės priekaištas sau. Jo darbe, versle buvo jaučiamas pavojus, nors jis jautėsi „visagalis“, bet būdavo tokia tikimybė, kad apie jo pasiūlymus gali užsiminti kitiems rašytojams, tiems kuriems tokie sandoriai būtų nesuprantami. Tad reikdavo skirti ypatingą dėmesį, kad taip neatsitiktų. Tai nusižengiama moralei, tiesiog pigus pataikavimas dėl savo gerovės. Ilgame savo verslo gyvavime jis turėjo daugybę kartų sumeluoti, apsimetinėti, būti žmogumi be doros, be moralės. Tik reikia tikėtis, kad žmogus supras padaręs blogybes ir kada nors ims gyventi kitaip.

Peteris savo klaidas ir dvasinius nuosmukius taip pat suprato. O gal gyvenimas be moralės ėmė slėgti? Ne, tiesiog jis kaip menininkas norėjo būti laisvas ne tik vaizduotėmis, idėjomis, bet ir dora, vadinti save moraliu žmogum, menininku: „Aš gyvenau tuščiąja eiga, visas gyvenimas prabėgo tuščiąja eiga“ (146 psl.). Kai įvyksta atsivertimas į kitą gyvenimą, pastebimi visai kiti dalykai, atsiranda dvasinis suvokimas, materialumas ne toks reikšmingas: „Nusprendžiau pamėginti likusią gyvenimo dalį nugyventi kaip padorus žmogus“ (179 psl.). Tokie žmogaus pokyčiai dažniausiai yra susiję su kokiu nors svarbiu gyvenimo įvykiu, taip Peterio gyvenime ir atsitiko, jį pakeitė gyvenimo kelyje palikti pėdsakai (šiuo atveju jo dukters atsiradimas, kurios jis neaugino, tai buvo dar vienas amoralus gyvenimo atvejis, jo ir dukters motinos klaida, klaida atimti iš dukters tėvą.).

Svarbu, kad gyvenimas priverstų atsitokėti ir pamatyti, kur esi suklupęs. Šiame romane menininkas suprato, kur buvo paslydęs, jis įvertino situaciją. Tada visas gyvenimas apverčiamas, kaip smėlio laikrodis, taip atsitiko ir Peteriui, jis atsisakė visko, kas buvo gyvenimo variklis, pagrindas: „Galiu prie kompiuterio priklijuoti lapelį ir užrašyti, kad tai priklauso visiems pasaulio rašytojams. Prašom naudotis, galėčiau užrašyti, čia viskas už dyką. <…> Bet aš persigalvojau. Ant geltono lapelio užrašau Beatai ir prilipdau jį prie kompiuterio. Pats neturiu kitų norų, tik būti paprastu žmogumi“ (198 psl.).

Taip baigiant rašyti šį darbą norėtųsi iškelti klausimą, kaip R. Tamošaitis savo pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ („Metai“ 2005, Nr.10, psl.100): „Kas pažangiau pinigai ar idėjos?“, jei, kaip jis sako, atsakyti sokratiškai, tai svarbu abu, bet sprendžiant iš romano, pastebime, kad žmogus, be jokios abejonės menininkas taip pat, turi turėti moralę ir atsakomybę. Šiame romane jo kaip menininko moralė buvo nustumta į šoną, o atsakomybę jautė tik tiek, kiek jam buvo naudinga. Svarbu neprarasti suvokimo, kas gyvenime moralu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose:

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.