Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)

Antuanas de Sent Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas ir lakūnas. Jis gimė 1900 m. Pietų Prancūzijoje, grafo šeimoje. Aviacija turėjo įtakos formuojantis Egziuperi filosofinėms pažiūroms, tai darė įtakos ir kūrybai. Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų, gyvenimo apmąstymų, kurie persunkti filosofiškumo. Žanriniu požiūriu kūriniai taip pat išsiskiria iš daugelio kitų autorių kūrinių – jų aiškiai negalima priskirti vienam kuriam žanrui.

Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.

Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.

Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.

Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:

1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.

2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.

Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.

Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).

Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.

Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.

„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.

Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“

Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Istorinio pasaulio raidos dėsniai XIX- XX a. pr. realistinėje literatūroje

Jei anksčiau literatūroje dominavo vidinio pasaulio rodymas, tai dabar aštrėja išorinio pasaulio konfliktas ir tai keičia literatūrą.

Žiulis Vernas – (1828 – 1905). Jo kūryba rodo ryšį su romantizmu, tačiau nusveria realaus gyvenimo patirtis. Autoriaus kūrybinis palikimas itin gausus. Pats rašytojas savo kūrinius vadinęs mokslo romanais, nes svarbią vietą užima žmogaus veržimasis į mokslą.

Ž. Vernas rašė pagal kontraktus su leidėjais. Buvo sukurta serija „Nepaprastos kelionės“. Joje ryškiausią vietą užima trilogija „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“.

„Kapitono Granto vaikuose“ ryškios socialinės detalės, aplinkos vaizdai. Siužetas plėtojas intensyviai, viskas pradedama nuo intrigos. Siužeto pagrindą sudaro kelionė, o šis principas patogus vaizduoti įvairias kultūras, gyvenimo būdą, plėtoti laisvės idėjas. Simpatiškai pateikiami veikėjų paveikslai, išmanymas ir žinių troškimas.

„20 tūkstančių mylių po vandeniu“ – fabula nepaini, kaip ir galima spręsti iš pavadinimo, didelę dalį užima vandenijos vaizdų aprašymas. Labai patogu įpinti ir mokslininko figūrą, per kurią perteikiamos žinios. Ryškiausias veikėjas – kapitonas Nemas – romantiškas, idealizuotas paveikslas. Intriga stiprinama mintimi, kad po vandeniu slypi dideli turtai. Tai ne nuotykinis tradicinis, o fantastinis kūrinys.

Žiulio Verno fantastika kitokia nei Svifto. Galima palyginti tuo, kad liliputai niekada neegzistavo, o vandenynas, kuris aprašomas, lig šiol yra. Jo romanuose dėmesį traukia žmogaus proto aukštinimas. Fantastika juose ne priemonė, o turinys ir tema.

Romanuose labai daug jaunų personažų ir jie dinamiški. Romane „Penkiolikos metų kapitonas“ sukoncentruoti visi Žiulio Verno kūriniams būdingi bruožai. Pagrindinis – kelionė, mokslininkas, kuris kažką tyrinėja. Šiame romane nuotykiai prasideda jau antrame knygos skyriuje, kai medžiojant banginius visa įgula žūsta ir kapitonu tampa penkiolikos metų berniukas.

Nesunkiai galima skirti keletą pagrindinių kūrinių bruožų:

• Siužeto jungtis visada yra kelionės motyvas;
• Siužetas dinamiškas, remiasi nuotykinės literatūros modeliu;
• Paslaptis ir intriga suteikia detektyviškumo ir patraukia dėmesį;
• Personažai visada grupuojami į teigiamus ir neigiamus;
• Charakteringas mokslininko keistuolio paveikslas;
• Pažintinis turinys – tai mokslinės žinios.

Meninę kūrinių vertę lemia tai, kad išorinio pasaulio pažinimas susipina su nuotykiais.

Herbertas Džordžas Velsas – (1866 -1946) – anglų rašytojas, žinomas kaip fantastinės literatūros autorius. Išgarsėjo kūriniais: „Laiko mašina“, „Nematomas žmogus“, „Daktaro Moro sala“, „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt., kurie ne kartą buvo ekranizuoti. Kūryboje esama nuotykinių pradų, intrigos elementų. Šio rašytojo populiarumą nulėmė fabulos aiškumas: veikėjų nedaug, siužetai nekonfliktuoti, o fantastikos mechanizmas atgręžtas į ateitį ir sukonstruotas atsiremiant į prielaidą „kas būtų, jei..“.

„Pirmieji žmonės mėnulyje“ – kas būtų, jei žmogus nuskrietų į mėnulį.

„Laiko mašina“ – kas būtų, jei žmogus atsidurtų XXI amžiuje. Daugelis kūriniuose keliamų klausimų yra būdingi paaugliui. Visus „jei“ realizuoja koks nors atradimo mechanizmas. Būtent šiame romane svarbus kelionės principas.

Velso fantastika slepia turinį. Romane „Daktaro Moro sala“ pasakotojas nesižavi mokslininkų genialumu, keliama idėja, kad grynas protas ir mokslo perspektyva be humaniškų tikslų – beprasmis.

Romane „Pirmieji žmonės mėnulyje“ vaizduojamas gyvybės kupinas mėnulio pasaulis. Akivaizdi užuomina apie civilizuoto pasaulio perspektyvą. Velsas kritiškai vertina tai, kad iš žmogaus atimamas kūrybingumas, tačiau kitu atveju yra išsakomos ir simpatijos, nes tada nelieka egoizmo.

Velsas išliko kaip kritinio realizmo atstovas, susirūpinęs pasaulio perspektyvomis. Fantastika jam buvo tik būdas tai perteikti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
Vaikų literatūros specifika
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje

Pagrindinėje mokykloje (t.y. jau nuo penktos klasės) mokiniai pradeda skaityti pirmuosius moderniosios prozos kūrinėlius (pvz.: penktokai jau skaito M. Katiliškio „Senelis“, „Atsisveikinimas“, Vilimaitės B. „Baidyklė,  „Daug vaikų“, A. De Sent Egziuperi „Baobabai“, šeštoje klasėje A. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“, septintokai iš modernios prozos skaito Apučio „Nesmagu, kad liekat vienas“, B. Vilimaitės „Rojaus obuoliukai“ ir kt.). Tokio amžiaus vaikams dažnai dar yra per sudėtinga suvokti modernius prozos kūrinius, nes jie dar į tekstą žvelgia, paviršutiniškai, nesugeba „skaityti tarp eilučių“, nėra pakankamai išlavėjęs giluminis žvilgsnis, be to, nėra literatūros teksto analizės įgūdžių (5 – 6 ir dar 7 – oje klasėje dar nereikalaujama) (pagal išsilavinimo standartus 9 – 10 klasių koncentre mokiniai jau moka įžvelgti ir gilumines teksto prasmes, sugeba tekstą analizuoti vartodami literatūros sąvokas, pasitelkti reikiamus kontekstus, sieti su kitais tekstais, kūrinius lyginti, įžvelgti problemas). 5 – 6 koncentro klasėse jie skaito dar ne itin sudėtingus, chronologiškai žiūrint į literatūros istoriją, nedaug nutolusios nuo tradicinės prozos, paprastesnius, nedidelės apimties kūrinėlius atsižvelgiant į žanrus ir jų specifiškumą, pvz.: noveles, apsakymus. Aukštesniosiose klasėse kūriniai sudėtingėja, apimtis didėja, formuojamos vis sudėtingesnės sąvokos, siūloma skaityti ne tik noveles, apsakymus, bet ir apysakas bei romanus (I. Šeiniaus „ Kuprelis“, V. M. – Putino „ Altorių Šešėly“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir kiti).

Skaitydami moderniąją prozą, mokiniai dažnai susiduria su jos suvokimo problema. Pirmiausia yra sudėtinga nusakyti veikėjų išgyvenimus, regėjimus, patyrimus, nes jie paprastai yra nematomi, vidiniai, o ne išoriniai, nupasakojami autoriaus, kaip kad tradicinėje prozoje. Taip pat dažnai kyla problema išmokyti mokinius ne tik pamatyti, bet ir nusakyti vaizduojamo veikėjo dvasinę būseną, kuri dažniausiai būna labai prieštaringa, o jo poelgiai sunkiai paaiškinami, nuspėjami iš paslėptų detalių. Veikėjui mažai dalyvaujant veiksmuose, sudėtinga užduotis mokiniams tampa nusakyti pagrindinius įvykius, įvardyti veikėjo vidiniame pasaulyje vykstančias permainas.

Mokiniams taip pat yra sudėtina suprasti bei analizuoti kūrinius, kuriuose yra sprendžiamos egzistencinės problemos (A. Kamiu „Svetimas“ arba „Maras“), kuriuose rodoma žmogaus destrukcija (A. Škėma „Balta drobulė“ ir kt.). Pereinant nuo tradicinės prozos skaitymo prie modernios, gali atsirasi suvokimo sunkumų, nes mokiniai ne iš karto perpranta, pavyzdžiui neįprastą pasakojimo techniką: sąmonės srautą, menamąją tiesioginę kalbą (J. Apučio novelės, R. Granausko, V. Juknaitės kūrinėliai, taip pat S. Šaltenio, B. Vilimaitės novelės, vėl gi galima priskirti ir A. Škėmą bei kitus, kai kuriuos jau anksčiau minėtus autorius). Pakitusi žmogaus koncepcija (pabrėžiama prigimtis, pasąmonė, iracionalumas), charakterio kaita: nuo vientiso prie fragmentiško, nevienareikšmiško personažo – visa tai mokiniams nauja ir sunkiai perprantama, nes tam reikia ne tik papildomų literatūrinių žinių, bet ir įžvalgaus analitinio žvilgsnio.

Modernistinėje prozoje pasaulis taip pat kitoks, nei tradicinėje: čia vyrauja groteskas, fantastika, kartais naudojama sapno technika, regėjimas. Kinta ir prozos kalba – įvedamas polifoniškumas.

Taip pat moderniojoje prozoje kinta laiko tėkmė. Tradicinėje prozoje vyraujantį laiką keičia cikliškas. Su laiku labai siejasi erdvė: ji modernioje prozoje paprastai yra kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta ir kartais net nuo laiko nepriklausoma, ko visai nerasime tradicinėje prozoje.

Taigi modernios prozos skaitymui mokykloje mokiniai turėtų būti ruošiami palaipsniui, pirmiausiai aptarus pagrindines sąvokas, būtinas kūrinio skaitymui ir analizei, taip pat mokytojas daugiau dėmesio turėtų skirti pirminiam suvokimui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos ypatybės
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)