Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Meninė tiesa žodine išraiška turi atitikti ne tik akivaizdoje turimą dalykų padėtį, bet ir kalbančiojo subjekto sumanymą. Tada tenka pažvelgti ne tik į objektyvią tvirtinimo reikšmę: svarbu, ar žodžiai iš tikro išreiškia tai, ką menininkas turėjo galvoje.

Kiekviename žodinės išraiškos kūrinyje galima rasti keletą momentų arba veiksnių, kurie apsprendžia jo estetinę vertę. Pirmiausia – dalykinė reikšmė, tai yra tai, ką kūrėjas vaizduoja arba ką jis nurodo simboliniu būdu. Antra – raiškumas, tai yra nuotaika arba jausminis nusistatymas, ir jutimiškumas, kuris parodo visumą tų jutiminių įspūdžių, iš kurių susidaro vaizdas. Jutiminis pavidalas yra ir dalykinės reikšmės, ir jausminės išraiškos pamatas. Jausminė išraiška neatskiriamai su tuo susieta. Kiek kūrinys yra estetiškai vertingas, tiek jis ir raiškus, tačiau dalykinė reikšmė nėra būtina kūrinio estetinės vertės sąlyga.

Kūrinys gali estetiškai veikti ir nepriklausomai nuo siužeto, nuo to ką jis reiškia. Pavyzdžiui, poezijoje siužetas apsprendžia jutiminę kūrinio kompoziciją ne tiek aiškiais bei apibrėžtais dalykiniais vaizdais arba tiksliai išreikštomis mintimis, kiek jį persunkiančia nuotaika, susiliejančia su žodžio ritmu, skambumu. Prozoje kiekvienas posakis yra tikslus, ir šia prasme teisingas, jei jis nedviprasmiškai išreiškia kaip tik tą mintį arba sumanymą, kurį kalbantysis turi galvoje. Meninį sumanymą galima suvokti tiesiog iš paties kūrinio. Jis turėtų rodyte rodyti, kur kūrėjo užsimojimas buvo kaip tik toks, o ne kitoks. Jei iš paties kūrinio to matyti negalima, jei menininko sumanymui suvokti tenka griebtis pašalinių priemonių arba nurodymų, pavyzdžiui antraščių, žodinių paaiškinimų, tai meno kūrinys arba neišreiškia to, ką turėtų reikšti, arba kūrėjo užsimojimą realizuoja netobulai, neįtikinamai, kitaip sakant, nemeniškai. Tokiu atveju kūrinys yra estetiškai neraiškus ir nusikalsta meninei teisybei arba įtikimumui. Jeigu kūrinyje įsikūnija ne tas sumanymas, kurį perša siužetas, arba kurį jam priskiria pats menininkas, dar nereiškia, kad tą kūrinį galima vertinti neigiamai. Tai tiktai parodo, kad menininko kūryba iš tikro remiasi ne tuo sumanymu, kurį jis pats laiko savo kūrybos varikliu arba kurio galima būtų iš jos laukti, sprendžiant iš parinkto siužeto reikšmės. Tai, kas įkūnyta kūrinyje, gali nesutapti su sąmoningu kūrėjo sumanymu. Šiaip ar taip: visiems meno kūriniams taikytini Gėtės žodžiai, t.y. kad meno kūrinio prasmę apsprendžia vien tai, ką jis iš tikro vaizduoja arba reiškia.

Pats kūrinys turi įtikinamai atskleisti, kas jame yra vertingo ir originalaus. Svarbus ne kūrėjas ir jo sumanymas, o paties kūrinio raiškumas ir išreikštos nuotaikos tikrumas. Kūrinys  turėtų būti savarankiškas estetinės realybės darinys, pasižymintis savitais vidiniais ryšiais ir dėsningumais ir nepriklausyti nuo visokių išorinių pažintinių, loginių reikalavimų. Meno kūrinys neturi priverstinai išreikšti tiesą ar tikrovės pažinimo formą, nes meno kūriniai nėra loginiai teiginiai ir todėl negali būti vertinami kaip klaidingi. Meno kūrinio turinys – meninės išmonės produktas, fikcija. Kaip meninės išmonės išdava meno kūriniai neturi teiginių apie tikrovę prasmės, nėra objektyvūs tikrovės reiškinių atvaizdai, atspindžiai, kopijos ar modeliai, negali prieštarauti vienas kitam kaip skirtingos mokslo teorijos, aprašančios tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Teisingumo ar klaidingumo žymė, meno kūriniui, kaip meninės išmonės, fantazijos dariniui, tiesiogiai negali būti priskiriama.

Meno kūriniai – tai menininko sukurtas įsivaizduotas pasaulis ar forma, ir kol juos suvokiame kaip meninės išmonės produktus, tol neteikiame jiems realios tikrovės modelio, kopijos ar vaizdo prasmės. Bet jeigu meno kūrinius suvokiame kaip teiginius apie realią tikrovę, tai neigiame juos kaip meninės išmonės, fantazijos darinius, nes tikrovės reprezentacija gali būti laikomi tik tokie atvaizdai, kurie atkuria realius tikrovės reiškinius. Jei į meno kūrinį žiūrime kaip į meno kūrinį – tiesos ar klaidingumo klausimas neturi prasmės.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Meno santyki su tiesa
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Pagrindinis epinio pasakojimo bruožas – istorijos, įvykių pavaizdavimas iš naratoriaus pozicijos. Čia naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis tarsi dviejų pasaulių (fiktyvaus – meninio ir realaus) susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia iš šalies. Epiniame romane jo vaidmuo yra aktyvus: ir vaizduoja, ir vertina pasaulį. Taip išryškėja naratoriaus, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Tuo tarpu vidinio monologo prozoje jis nėra tik abstrakti asmenybė, kurios funkcija yra informuoti apie personažo poelgius ir fiksuoti sąmonės tėkmę, bet nieko nevertinti. Vidiniame monologe naratoriaus vaidmuo yra minimalus – atlieka kompozicinį vaidmenį.

Lyginant epinį pasakojimą su kitais, išryškėja žodžio įtaigumo skirtumai. Personažo žodžiai visada yra subjektyvūs, sąlygiški (autorius ne būtinai mano taip pat, kaip kalba veikėjai). Sąlygiški yra ir pasakotojo bruožai – vidinio monologo prozoje jie subjektyvesni. Suobjektyvizuojamas net išorinis pasaulis. Tikra priešingybė tokiam sąlygiškumui yra naratoriaus žodžiai. Jie vidinio monologo prozoje reikalauja visiško pasitikėjimo. Pasakojime pirmu asmeniu istorijos tikrumą tartum garantuoja pasakotojo asmenybė. Epinėje prozoje kalbantysis yra tarsi apdovanotas sugebėjimu iki smulkmenų matyt kito žmogaus vidinį pasaulį. Ši savybė rodo, kad naratoriaus negalime laikyt konkrečiu žmogumi.

Visažinančio žmogaus bruožai į epinį pasakojimą ateina iš labai tolimos epinio pasakojimo tradicijos: epinių giesmių, pasakų, folkloro. Tas, kas pasakoja, remiasi kolektyvine patirtimi, sąmone, todėl tokiuose kūriniuose įvykius, gyvenimus ir jausmus fiksuoja ne individualus žmogus, o apibendrinta patirtis (pradedant „Iliada“, „Odisėja“ ir iki dabar). Epiniame pasakojime susiklosčiusi naratoriaus pozicija yra lingvistinė individualaus kalbėjimo fikcija, pagrįsta senąja epinio pasakojimo tradicija.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų.

Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų“

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)

Jau antikoje buvo suvokta, kad literatūra yra meno srities reiškinys, tik buvo kitaip vadinama. Tuomet ji turėjo terminą „poezija“. Antikoje poezija reiškė kūrybišką charakterių, vaizdų, veiksmų, troškimų vaizdavimą. Jis buvo išdėstytas chronologiškai. Toks suvokimas galiojo iki XVIII a. XVIII a. imta suvokti, kad literatūra – tai nebūtinai chronologiškas tikrovės perkūrimas, o kur kas laisvesnis reiškinys. Jau nuo antikos keliamas klausimas: kaip apibūdinti grožinės literatūros ir praktinių raštų skirtybę. Buvo iškelta keletas hipotezių:

1. Grožinį tekstą nuo negrožinio skiria fikcija (išgalvotas dalykas). Tai, kad moksliniai reikalai, raštai apima realybės dalykus, ginčytis netenka. Iš literatūros teorijos žinoma, kad grožinės literatūros patirtyje gausu kūrinių, kur ne fikcijos, o mokslinis principas tampa pagrindiniu pasakojimo elementu. (iš lietuvių literatūros žinomi kūriniai Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“, filosofiniai traktatai, mokslinė ir meninė biblijos interpretacija, savotiškas ir meniškas Šv. Rašto permąstymas. Analogiškas pavyzdys Tomo Mano filosofiniai romanai). Tai grožinė ar negrožinė literatūra? Šie klausimai leidžia daryti išvadą, kad fikcijos bruožas, kaip kuriamoji savybė, būti negali.

2. Grožinę literatūrą nuo negrožinės skiria kalbos išraiška (meninė kalba). Meniniam tekstui esą savita vaizdingumas, išdailintas stilius, prasmės, semantikos įvairovė (meninės priemonės). Ne meniniam tekstui būdingas kalbos sausumas, tekstų konstravimas, asketizmas. Čia vėl tenka prisiminti, kad esama kūrinių, prašytų sąvokine kalba, terminologiniais terminais, filosofiniais apibrėžimais. ( Tomo Mano, Dostojevskio romanai, yra net eilėraščių be meninių priemonių). Vadinasi, kalbos raiška, kaip pamatinis principas, atskiriant grožinį tekstą nuo negrožinio, negali būti.

3. …

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archajinis literatūros laikotarpis