Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Vilhelmas Storostas – filosofas, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir kultūros veikėjas (slapyvardis Vydūnas) – gimė Jonaičiuose, Šilutės rajone 1868 metais. Augo gausioje šeimoje, mokėsi Pilkalnyje. Vydūno tėvas Anskis Storostas buvo pradžios mokyklos mokytojas, tad Vilhelmas irgi skatintas gerai ir atsakingai mokytis. Būdamas penkerių jau skaitė Šventąjį Raštą. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, mokėsi filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslų, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų, o 1888 – 1892 m. Kintuose jau pats mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

MokytojaudVydūnasamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892 – 1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas, o 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Būdamas 44 metų Vydūnas išėjo į pensiją ir ėmėsi kūrybinių darbų.

Nuo mažumės V. Storostas buvo paveldėjęs džiovą, bet ją įveikė asketišku gyvenimo būdu. Būdamas septyniolikos tapo vegetaras, užsiėmė joga, bėgiojo, grojo arfa, o 80 – ties vis dar važinėjo dviračiu, čiuožė pačiūžomis ir bėgiojo.

Nuo pat mažų dienų norėjo būti rašytoju. Tuo metu jau šį tą rašė ir vertė į Lietuvių kalbą, bet pirmieji kūriniai neišliko.

Vydūnas siekė gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Vydūnas originalus filosofas. Pirmuosiuose savo darbuose rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau ėmėsi analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą. Iš pradžių gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas, vėliau įsijungė į naują judėjimą – teosofiją. Jis bandė suderinti Rytų ir Vakarų kultūrinę patirtį. Jo filosofija yra panteistinė; savita žmogaus tobulėjimo filosofija paremta šventuoju raštu, vedomis, egiptiečių knygomis, graikų filosofiniais raštais. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas.

Gyvenimas, pasak Vydūno, – tai kelionė tobuluman. Gyvenimas – judėjimas, o žmogus – aukščiausia gamtos pakopa, nes jis vienintelis apdovanotas sąmone, kurios laipsnis ir dydis žmonėse nevienodas (vieni arčiau fizinės materijos, kiti – artėja į dievišką absoliutą). Tauta turi padėti žmogui tobulėti, o žmogus turi save įprasminti tautoje. Pasak Vydūno, žmonės nėra silpni, nes turi kūrybos galią. Filosofija yra gyvenimo būdo, teosofijos (Dievo) išmintis. Vydūno filosofija optimistinė. Jis dar vadinamas tautos mokytoju, nes savo gyvenamuoju laiku tautiškumui suteikė filosofinius pagrindus.

Laisvė Vydūnui turėjo būti iš vidaus. Jis yra išskyręs septynis žmogaus tobulumo laipsnius / pakopas, kur septintoji pakopa – nesąmoningas žmogus.

Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų ir istoriografinių darbų. Pagrindiniai filosofijos veikalai yra „Visatos sąranga“ (1907 m.), „Mirtis ir kas toliau“ (1907m.), ,,Slaptinga žmogaus didybė“ (1907 m.), ,,Mūsų uždavinys“ (apie tautos misiją pasaulyje), „Visatos sąranga“, ,,Likimo kilmė“(1908 m.), ,,Žmonijos kelias“, „Apsišvietimas“ (1909 m.), sveikatos supratimo veikalas ,,Gimdymo slėpiniai“(1909 m.), ,,Tautos gyvata“ (1920 m.) ir ,,Sąmonė“ (1936 m.). Rašė apie kultūrą ir etiką. Į lietuvių kalbą yra vertęs J. V. Gėtę, I. Kantą, F. Nyčę, R. Tagorę, filosofinę indų poemą 1947 metais „Bhagavad Gīta“.

Kaip mąstytojas susiformavo XIX – XX a. sandūroje. Rytų kultūroje jis rado atsvarą, aiškumą aptiko archajiniuose raštuose. Kaip filosofas buvo labai išprusęs. Labai gerai pažino Vakarų mąstymą. Vakaruose atrado Rytų išmintį. Jis siekė aiškaus pasaulėvaizdžio, tad atsigręžė į tai, kas buvo laiko patvirtinta. Vertė iš kinų kalbos Lao Dzė, taip pat iš sanskrito. Buvo atidus lietuvių mitologijai ir tautosakai, kurioje rado ryšį su Rytų mitologija. Jo kūryboje pastebėtina įtaka ir iš Vakarų. Į Rytus pastebimas posūkis tada, kai patyrė vokiečių įtaką (studijų metais). Tada įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Draugija savo dainomis turėjus lietuvių kilmę ir garbę garsinti.

1898 metais Giedotojų draugija ir keletas kitų lietuvių suvaidino dramą „Pasiilgimas“.  Ši drama – pirmas žinomas Vydūno kūrinys. Nuo 1899 – 1900 metų dar parašė kelias komedijas „Numanė“ (1911 m.), „Jonukas“, „Piktoji gudrybė“, dramą „Probočių šešėliai“(1908 m.), „Birutininkai“ (1910 m.), „Smarkusis Kruša“ (1913 m.) ir kitas, kurios statytos ir suvaidintos Tilžės giedotojų draugijoje. 1902 metais pradėjo rašyti dramatinę trilogiją „Amžina Ugnis“. Beveik visas savo dramas pats statė scenai, garsėjo kaip oratorius. Įdomu tai, kad dramas rengė atviroje erdvėje. Tuo metu kūriniai nebuvo išspausdinti.

Po to, kai įkūrė Vokietijos Teosofų draugiją, 1904 metais išleista pirmoji Vydūno knyga – Lietuvos istorijos apmatai „Senutė“, taip pat traktatai.

Nuo 1905 metų leido laikraštį „Šaltinis“, kuriame dėstė filosofinius dalykus ir Teosofų mokymą. Būtent „Šaltinyje“ išspausdinti Vydūno filosofiniai veikalai, kurie vėliau perleisti atskiromis knygelėmis. Laikraštyje Vilhelmas Storostas pasirašinėjo pavarde, slapyvardžiu Manas, R. Manas, arba sutrumpinimais: L. A., R. r., Mn., R. m. Vydūnu pasirašinėjo tik nuo 1907 metų. Nuo 1911 iki 1914 m. leido „Jaunimą“,  „Naujovę“ (1915 m.), „Darbymetį“ (1912–1925 m.), kuriuos ištisai pats ir prirašydavo.

Vydūnas mirė Detmold’e, Vokietijoje, 1953 metų vasario 20 dieną.

Vydūno kūriniai susiję su jo filosofija ir gyvenimu kalba apie 3 žmogaus tobulėjimo pakopas:
•    žmogus sau (laisvas);
•    žmogus tautoje (realizuoja save tautoje);
•    žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Jo manymu, realistai tenkinasi išoriniais pavidalais, bet tai pagal Vydūną nėra tikra (išorę mato ir kvailiai). Idėjos – vyriausieji gyvenimo veiksniai. Realizmas jam – tai ne išorinių pavidalų atspindėjimas, o visuomenės paslapties išreiškimas (visa esmė, kuri yra anapus idėjos).

Apžvelgus Vydūno socialinę koncepciją, galima pasakyti, kad joje, kaip ir visoje šio mąstytojo filosofijoje, į pirmą vietą iškyla kilnios intencijos žadinti žmogaus ir tautos žmoniškumą, raginti siekimą to, kas žmones ir tautas vienija, kas leidžia pasijausti esant viena brolija, neatidėliojant spręsti socialinius savo epochos uždavinius. O tasai sprendimas turįs būti toks, kad laimingai gyventų visi žmonės. Tokius uždavinius Vydūnas kėlė lietuvių tautai, tvirtinusiai savo nepriklausomybę. Tie uždaviniai ir mąstytojo siūlyti jų sprendimo būdai šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbūs kaip anuometinei.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Junijus Decimas Juvenalis

Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 m. po Kr. – apie 140 m. po Kr.) – geriausias sidabro literatūros laikotarpio poetas satyrikas. Juvenalis rašyti ėmė būdamas brandaus amžiaus valdant imperatoriui Trajanui, o vėliau ir Adrijanui. Jo palikimas – šešiolika satyrų, kurios išleistos penkiomis knygomis.

Juvenalio satyros skirstomos į kelias grupes: nuo 1- 9 ir nuo 10 iki 16. Pirmosios pasižymi aštriu kaltinamuoju stiliumi. Autorius atkreipia dėmesį į socialinę nelygybę, kaltina aristokratus už pataikavimą, smerkia imperatoriaus žiaurumą.

Pirmoji satyra yra chrestomatinė – kupina nepasitenkinimo to meto literatūriniu gyvenimu, viešais deklamavimais – Decimas Juvenalis .recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).

Antroji satyra skirta veidmainystei, o trečioji nušviečia tuometinį Romos visuomenės gyvenimą. Joje pasakojama, kad žmonės Romoje gyvena itin prastai, piktinamasi graikais.

Ketvirtoji satyra skirta imperatoriaus Doklicijano režimui aprašyti. Juvenalis parodijuoja epinį stilių. Pačioje satyroje pasakojama, kaip žvejys sugavęs labai didelę žuvį atneša imperatoriui, o šis sukviečia posėdį ir svarsto, ką su žuvimi daryti. Tai politinė satyra.

Penkta satyra – tai Petronų ir klientų santykių satyra, o šeštoji skirta moterų santykiams nupasakoti ir ištvirkavimams aprašyti. Septintoji skirta Romos inteligentijai, aštuntoji laikoma tradicine satyra – joje mąstoma apie kilmingus piliečius. Devintoji satyra skirta didelio miesto žemai moralei apibendrinti.

Antrosios grupės satyros – tai moraliniai apmąstymai, stoikų filosofijos baigtis. Tose satyrose kalbama apie laimę, turtus, sveiką dvasią sveikame kūne, kuriama teisingo gyvenimo programa, pateikiama praktinių patarimų, kurie patvirtinami pavyzdžiais iš gyvenimo. Antrosios grupės satyrose nutolstama į filosofiją, istoriją, remiamasis istoriniais pasakojimais apie garsių žmonių gyvenimus.

Juvenalis tapo populiarus ir mėgstamas ypač viduramžiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus
Publijus Kornelijus Tacitas

Švietimo sistemos kaita

Vos prasidėjus atgimimui, pagrindine to laikotarpio idėja tapo mokyklos reformavimo būtinybė. Taigi, buvo įkurta švietimo tarnyba ir švietimo reformos skyrius. Tuo metu J. Rajackas buvo vienas iš tų, kuris darė įtaką švietimo raidai – per trumpą laiką buvo atlikti konceptualūs darbai:

a.    parengta ir atspausdinta bendrojo lavinimo mokyklų koncepcija („Tarybinis mokytojas“ 1988 – 12 – 08.);

b.    mokyklų tipų koncepcijų projektai:

  • Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija;
  • Lietuvos vaikų iki mokyklinio ugdymo koncepcija;
  • Lenkų bendro lavinimo mokyklų Lietuvoje pertvarkymo pagrindinės kryptys;
  • Lietuvos Specialiojo mokymo koncepcija;
  • Profesinė mokykla;
  • Mokytojų rengimo Lietuvoje mokymo koncepcija (VPU);

c.   ugdymo turinio koncepcijos:

  • Dorovinio ugdymo;
  • Estetinio ir meninio;
  • Istorijos dėstymo;
  • Ekologinio švietimo;
  • Sveikatos apsaugos ir sveikatos pagrindų kurso ir kt. koncepcijos (publikuota „Tautinė mokykla“ II d. 1990 m.);

d.    koncepcijos pataisytos, papildytos visų mokymo dalykų, išimta pasenusi, ideologizuota medžiaga. Į bendro lavinimo mokyklas grąžinta tikyba, filosofijos pradmenys, išplėstas bei atnaujintas lietuvių literatūros ir istorijos kursas, taip pat atnaujinti dailės, muzikos ir visi kiti humanitariniai dalykai. Rusų kalba prarado prioritetinį lygį.

  • Parengtos naujos pradžios mokyklų programos;
  • iki mokyklinio ugdymo programa;
  • lietuvių kalbos ir literatūros programa;

1994 metais Pedagogikos institute parengtos bendrosios lavinimo mokyklų bendrosios programos, 1997 m. leidinys tapo programa, o 2003 m. bendrosios programos buvo perredaguotos ir perleistos dar kartą.

  • Rašomi ir leidžiami nauji vadovėliai;
  • buvo reorganizuotos visos švietimo struktūros ir spauda;
  • parengti dokumentai, suteikiantys juridinį pagrindą vykdyti reformą. (LR Konstitucijos 40 – 41 straipsnis reglamentuoja švietimo sistemą). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas priimtas 1991 birželio 25 dieną.

Lietuvos Respublikos KonstitucijaBuvo priimti Lietuvos vidurinių mokyklų nuostatai, vadovėlių rengimo ir leidimo  nuostatai, gimnazijų vardo teikimo nuostatai Lietuvos švietimo koncepcija 1992 m. Vėliau jas keitė kitos nuostatos. 2003 – 2012 m. įteisinta nauja mokyklos struktūra:

2003 – 2012 m.  –> 4+6+2 = 12 metų – tai pirma, antra ir trečia pakopos.
Anksčiau buvo –> 4+5+3 = 12 metų – tai irgi atitiko pirmą, antrą ir trečią pakopas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad mokslas privalomas iki 16 metų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Helėnizmo epacha

Klasikinis graikų literatūros laikotarpis baigėsi tuo pat metu, kai suiro vergoviniai poliai, IV a. pr. Kr. Po to prasidėjęs laikotarpis vadinamas helėnizmu. Pačioje pradžioje terminas helėnizmas reiškė graikų kalbos mokėjimą ne graikams, vėliau įgavo kitą prasmę. Graikai save vadino helėnais.

XIX a. helėnizmo terminą pasiūlė vartoti vokiečių istorikas Johanas Gustavas Droisenas veikale „Helėnizmo istorija“. Nuo tada ši sąvoka tapo istorijos terminu. Vokiečių tyrinėtojų darbuose – tai epocha nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų.

Pagrindinės helėninės valstybės buvo Makedonija, Seleukidų valstybė (Sirija, Mezopotamija, Palestina), Egiptas, Tergamas. Helėnizmo erą žymėjo daugelis dogmatinių filosofinių mokyklų, teigusių laimės suteikimą nestabiliame ir susiskaldžiusiame pasaulyje:

• Epikūrizmas;
• Skepticizmas;
• Stoicizmas;
• Kinizmas.

Epikūrizmas – graikų filosofo Epikūro, gyvenusio 341 m. pr. m. e. – 270 m. pr. m. e., ir jo sekėjų filosofija. Epikūras buvo Demokrito pasekėjas. Jis teigė, kad žmogaus laimės pagrindas yra vidinė nepriklausomybė ir dvasios ramybė. Žmogus turi atsisakyti miniai būdingų troškimų, nesiekti garbės ir turtų, vengti politikos. Pasak jo, gyvenimą reikia leisti tarp draugų. Toliau jo logiką plėtojo Zenonas Sidonietis (apie 100 m. pr. m. e.) ir jo mokinys Filodemas. Epikūro pasekėjai teigė, kad malonumas pasiekiamas tada, kai žmogus nejaučia kančios. To galima pasiekti darant gerus darbus, atsisakant religijos, prietarų, apribojant troškimus. Taip pat teigė, kad nereikia bijoti mirties.

Epikūro filosofinė mokykla buvo viena įtakingiausių antikiniame pasaulyje. Svarbiausios Epikūro idėjos išliko nepakitusios iki šiol.

Skepticizmas. Sofistai į helėniškąją pasaulėžiūrą atnešė skepticizmo elementų (Gorgijus, Antifonas, Polas ir kt.). Jie nebuvo tokie populiarūs kaip stoikai, tačiau sofistai skeptiškai žiūrėjo į bandymus kažką paaiškinti, manė, kad reikia „tiesiog gyventi“. Jie niekuo netikėjo, akcentavo pojūčių tikrumo klausimą, pasisakė už tai, kad bet koks pažinimas nėra pakankamas be jutiminio. Pagal juos visa tiesa yra reliatyvi.

Stoicizmas – filosofijos srovė, atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje, o vėliau išplitusi į Romos imperiją. Stoicizmo pavadinimas kilo iš pavėsinių pavadinimo „Stojos“, po kuriomis stoikai sėdėdami filosofavo. Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saikingumą (kuklumas) ir nuosaikumą.

Stoicizmo pradininku laikomas Zenonas Kitionietis, gyvenęs 335 – 263 pr. m. e. Jo pasekėjais laikomi Seneka, Epiktetas ir Markas Aurelijus (Romos imperatorius).

Stoikai teigė, kad žmogui reikia išsivaduoti iš efektų – stiprios susijaudinimo būsenos. Stoicizmo idealas buvo apatija, stiprių afektų nebuvimas. Žmogui būtina daryti gerus darbus, nes tik jie formuoja išmintingą žmogų. Žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią jį į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę. Išmintingo žmogaus tėvyne laikomas visas pasaulis, taigi tai teigdami stoikai suformuoja žmogų kosmopolitą. Pasak jų, būties esmė – tai moralinės pareigos atlikimas. Ir nepaisant to, stoikai skyrėsi nuo epikūriečių, nes tikėjo stebuklais ir būrimais. Mirtis jiems buvus nereikšminga.

Kinizmas – antikinės filosofijos sistema, įkurta antikinės graikų filosofijos klestėjimo laikotarpiu. Ji paskelbė pirmąjį totalinį maištą prieš civilizaciją ir išsilaikė net apie 1000 metų. Ryškiausiu atstovu laikomas Diogenas.

Iki mūsų dienų neišliko nė vienas pilnas kinikų filosofijos šaltinis. Įvairių epochų kinikų (Antisteno, Diogeno Sinopiečio, Krateto, Menipo, Biono, Demetrijaus ir kt.) veikalai yra žuvę; išliko tik atskiri jų fragmentai bei kitų autorių (Platono, Aristotelio, Stobėjaus, Aleksandro Afrodisijiečio, Diogeno Laertiečio, Epikteto, imperatoriaus Juliano Atskalūno ir t.t.) liudijimai. Ir dėl šios priežasties, ir dėl to, kad kinikų mokykla nesukūrė jokios teorijos, apie kinikus kartais yra net pamirštama.

Nepaisant teorijų nebuvimo, kinikų mokyklos atstovai vis gi turėjo savo gyvenimo moto. Trumpai tariant, jie buvo tam tikro gyvenimo būdo propaguotojai. Kinikai teigė, kad reikia atsikratyti civilizacijos ir grįžti į gamtą, nes visi žmonės, nepriklausomai nuo nieko, yra lygūs. Būtent lygybės deklaravimu kinikai pasisakė ir prieš vergiją, ir prieš privačią nuosavybę.

Apibendrinant visas mokyklas derėtų pasakyti, kad visas jas vienijo mintis dėl žmogaus laimės ir jo problemų.

POKYČIAI POLITINĖJE SFEROJE

Graikija, neužsidarydama vien savyje, kontaktavo su kitais, tad palaipsniui susipažino su Egipto gamtos mokslais, suklestėjo humanitarinės disciplinos. III a. pr. m. e. Įvyko filologijos suklestėjimas, o kaip stambiausias mokslo centras, iškilo Aleksandrija. Vėl buvo imta kalbėti apie Egiptą, o Aleksandrijoje buvo įkurtas „Mūsėjus“ mūzų šventykla, kurioje įsteigta biblioteka. Biblioteka talpino apie pusę milijono knygų. Nuo tada Aleksandrija traukė mokslininkus ir poetus.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Filosofinė proza. Platonas