Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)

Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“  Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“

„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“  Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:

Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>

Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>

Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja.  /

„Pavasario gandas“

Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.

„Kiekvienas turim pragarą savy“

„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)

Kaip pasakytų filosofai, tikras yra tik amžinų idėjų pasaulis, o čia ir dabar regima realybė – tik jo atspindžiai ir šešėliai. Tačiau A. Maldonio lyriniam subjektui svarbesni amžinieji klausimai, kurie ligi šiol net filosofų nėra atsakyti.

Natūralus noras gyvenime apčiuopti tai, kas paprastai praslysta. Pamatinė esmė, prasmė tarsi nuolat yra užtušuojama nereikšmingų minčių srauto. Susimąstymo rimtis ir susitelkimas į atraminį tašką – pagrindinė refleksijos sąlyga, leidžianti susikurti palankią svarstymų terpę ir be didesnio emocingumo praskleisti už kasdienybės slypinčią būtį. Būtent tai ir būdinga Maldonio lyrikai.

Paprasta kalba, ramus ir susitvardantis tonas, svari ir talpi frazė byloja apie visiems rūpimus, tikrus ir pastovius dalykus. Minties laukas, galima sakyti, išsiplečia itin toli, bet kartu aprėpia tik tai, kur slypi esmė: egzistencija, būtis, jos prasmė, lemties vaidmuo, žmogus kaip lėmėjas, pasekėjas ir kartos atstovas. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Ir apskritai, kur yra prasmė, jei ji išvis yra, jei išvis ir pats buvai:

Tik eini, gyveni,
Tik alsuoji,
Sapnuoji sapnus,
Tik šypsaisi
Bereikšmiu šypsniu…
<…>
Kas dar slepias
<…>
Už to laiko,
Kuriame tu
Buvai nebuvai?     „Baltas lapas“

Nesuklysiu pasakius, kad A. Maldonio lyrikos pagrindinis klausimas yra gyvenimo prasmės (daugiau apie tai „Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)“ ir „Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)“), žmogaus ir to pasaulio, kurį jis suvokia, tikslo paslaptis. Eilėraštis čia dažniausiai turi atsakyti į klausimus: kam gyveni, kokia to prasmė, kas liks po tavęs? Kita vertus, Maldonio eilėraštis ne tik klausia, bet ir atsako: kai kada spėjant, kai kada atsakymą jau nuo seniau žinant. Kaip yra pastebėjęs Sventickas, „Jame randame šių dienų lyrikoje retą dalyką – minties išbaigtumą, meninę išvadą. Reikia drąsos, kad atsispirtum rafinuotai nutylėjimų madai.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Albinas Liaugminas

Albinas Liaugminas yra žymus Lietuvos pedagogas ir psichologas, taip pat aukštojo mokslo organizatorius ir rektorius. Jo asmenybė brendo sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kai Lietuva tik kėlėsi po rusifikacijos, kai nedidelė dalis inteligentijos dar tik pradėjo rūpintis tautos gerove. A. Liaugminas priklauso tai inteligentijos kartai, kuri savo ateitį matė tik kaip neatskiriamą nuo visos šalies kultūrinio ir ekonominio pakilimo.

A. Liaugminui būdingas nuolatinis savęs prusinimas. Jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete pedagoginių ir filosofijos dalykų studijų programoje, mokėsi kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, ispanų, anglų, rusų, latvių ir kt.. Jį traukė ir kitų šalių universitetai. Vienus metus klausė filosofijos paskaitų Sorbonos universitete, trejus metus garsiame Ženevos pedagoginių mokslų institute, taip pat studijavo pedagogiką ir psichologiją. Visai natūraliai ir suprantamai profesiniai A. Liaugmino interesai atsirėmė į tris mokslinės kultūros sritis – pedagogiką, psichologiją, filosofiją, pagal kurias brendo Liaugmino pedagoginės idėjos. Visa tai darė įtaką jo tolesnei pedagoginei veiklai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

Dekonstrukcija (II dalis)

Žakas Derrida dekonstrukcijos principą pritaikė ir gramatologijai, ieškojo tam tikrų prieštaravimų teksto viduje. Iš esmės, tai yra darbas su tekstu – jau minėtas įvykis. Dekonstrukcija – tai kartu ir paieška tų prasmių, kurių galėjo nepastebėti ne tik skaitytojas (jį Derrida vadina naiviuoju), bet ir pats autorius. Štai čia ir pasitarnauja decentracija, kuri ardo, išsklaido įprastas stereotipines prasmes. Derrida ir sako, kad suvoktumėm bet kokios idėjos prasmę, pirmiausiai tą idėją reikia dekonstruoti. (Dekonstrukcija dar vadinama tokiu skaitymo būdu, kuris dažnai nusakomas taip: „tekstas skaito pats save kaip savo priešybę“.) Postmodernus literatūros tekstas žaidžia: jis ieško tiesos ir tikrovės ir rodo, kad tai jam nepasiekiama. Ž. Derrida rūpėjo ir dar vienas dalykas: gramatologijoje jis bandė paneigti tradicijos įtvirtintą sakytinė kalbos prioritetą prieš rašytinę, nes manė, jog tai, kas parašyta, yra daug svarbiau: popieriuje paliktas ženklas turi išliekamąją vertę. Per dekonstrukciją nagrinėja ir ženklo problemą. Sako, jog ženklas yra laisvas nuo daikto, kurį jis pavadina, vadinasi, daiktą visada galima pakeisti ženklu. Pasak Derrida, mūsų sąmonė ženklą visada atpažins, nes veikia skirtybių pagrindu. Skirtybės leidžia žaisti prasmėmis (pvz.: tekste, pačiuose žodžiuose) ir kartu taip papildo tekstą. Tuo remdamasis, įveda naują terminą „differance“, kuris reiškia skirtybę ir nuo „difference“ – skirtumo skiriasi tik viena raide (nors tariama vienodai). Tačiau prasmė pakinta. Mano, jog a vietoj e skiriasi procesu, nukreiptu į ateitį. Ši skirtybė sujungia ir skirtumą ir tapatumą. Kaip visa tai veikia, Derrida palygina su dabartimi sakydamas, jog ji gryna neegzistuoja, nes joje jau yra praeities pėdsakas ir ateities užuomina. Viską pagrindžia per differance sąvoką „pėdsakas“. Pėdsakas žymi ne patį daiktą, bet jo buvimą (pvz.: kad suvoktumėm skaičių „du“, turim žinoti, kad jis eina po „vieno“ ir turi „trijų“ užuominą). Pėdsaką dar galima paaiškinti ir rašymu, kuris irgi yra tam tikros žymės palikimas popieriuje. Visa tai vėl veda į gramatologiją, paaiškinamą per dekonstrukciją.

Kalbą apie dekonstrukciją norėtųsi pabaigti filosofine citata iš A. Jurgutienės knygos „Dekonstrukcija“, kurioje klausiama: „Kas nėra dekonstrukcija? – Viskas. Kas yra dekonstrukcija? – Niekas.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum

Dekonstrukcija (I dalis)

dekonstrukcija1Dekonstrukcijos pradininku laikomas Žakas Derrida. Šį terminą jis pagrindė knygoje „Apie gramatologiją“ 1966 m. (gramatologija – mokslas apie rašto kalbą). Terminas derina du elementus / sandus: griaunantį „de‘ ir kuriantį „ko“. Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Knygoje „Apie gramatologiją“ slepiasi pagrindinės dekonstrukcijos idėjos. Dekonstrukcijos tikslas – suardyti / paneigti opozicijų hierarchiją, kitaip tariant, sugriauti dabartinę metafiziką, nes ji pagrįsta logocentrizmo kultu. Pagal Žaką Derridą, centro nėra, jis tik fikcija, todėl kritikuoja vakarų filosofiją už „onto – teo – teleo – falo – fono – logocentrizmą“. Teigia, kad negali būti vieno gryno šaltinio (onto), nes yra intertekstualumas; negali būti vieno dievo (teo), nes jų yra daug; teleo –pasisakė prieš tikslingumą, nes už kiekvieno tikslo bus dar kažkas; falo – tai, kad vyriškoji kultūra ne vienintelė, šalia yra ir moteriškoji; fono – kultūra ne tik garsas, yra ir rašto kultūra, kuri dar svarbesnė; ir galiausiai logocentrizmas – už tai, kad yra daug centrų ir prasmių. Taigi, ir mano, kad visus centrizmus galima įveikti per dekonstrukciją. kuri, dar kitaip sakant, yra decentracija (centro naikinimas). Kadangi, pagal Derrida, viskas yra tekstas, o kultūra – tekstų suma, tai decentracija pasitarnauja ne tik kad ardytų tokią hierarchiją kaip tekstas – kontekstas, bet ir tokias kaip: gamta – kultūra, aš – kitas aš ir t.t.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (II dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum