Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Avangardas Lietuvoje prasidėjo nuo Kazio Binkio, kuris kartu su Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) suorganizavo lietuvių avangardistų būrelį. Tai buvo atsakas į perdėm rimtą literatūrą. Maištui buvo pasitelkti  ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo ir dadaizmo manifestai. Prie K. Binkio ir P. Tarulio prisijungė Salys Šemerys, Juozas Žlabys – Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis ir Butkų Juzė (Juozas Butkus). Poetai gavo Keturių vėjų sąjūdžio vardą po to, kai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924 – 1928 m. – keturis žurnalo Keturi vėjai numerius.

Keturių vėjų pranašo manifestas su programiniu K. Binkio eil. „Salem aleikum“ skelbė:

„Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.
Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.
Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.
Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.
Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!
Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.
Teskamba Baltijos pajūris!
Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.
Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.
Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.“

Manifestą pasiršė „Keturių vėjų“ kurija.

„Keturių vėjų pranašas“ buvo kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Į literatūrą jis įvedė skandalą, kėsinosi į romantikų ir simbolistų stovyklas. Keturvėjininkai užėmė tipišką maištininkų poziciją: jie protestavo prieš romantinę lietuvių lyrikos tradiciją, kurios simbolis – Maironis, propagavo techninį progresą, miesto kultūrą, garbino masines komunikacijos priemones, niekino provincialų uždarumą ir orientavosi į pasaulinę kultūrą. Keturvėjininkai siekė šokiruoti visuomenę ir išjudinti sustingusią literatūros, kas jiems ir pavyko.

Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Paskui jį avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus:

Salem Aleikum!
Jaunieji, į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatais krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, –
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito –
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas maždaug Jerichono:
Salem Aleikum! (K. Binkis)

Keturvėjininkai su humoru žvelgė į lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius. Jų kūrybai būdingas manieringumas, jie mėgo kalambūrą, ironiją, parodiją, groteską. Lyrinei tradicijai būdingą epitetą, gamtines metaforas jie pakeitė ekspresyviu veiksmažodžiu, subjekto būsenos išsakymą – agitacija veikti. „keturių vėjų pranašas“ buvo vienkartinis leidinys.

Avangardistinė stilistika būdinga keturvėjininkų J. Žlabio-Žengės, J. Tysliavos, S. Šemerio poezijai, P. Tarulio prozai. Ekspresionizmo poetika ryški su jokiu sąjūdžiu nesusijusio J. Savickio kūryboje. Dadaizmo, imažinizmo bruožų esama P. Morkūno rinkinyje Dainuoja degeneratas (1933).“

vėjadžazas

gyvybė skatikas
gyvybė džazbandas
viskas džazbandas

užplieksim maironių pasturgalius
žiebsim pasmurnosiams
pūsime storkaklius riebius
tranmakatai
džazbandarai

nustoginsim kiurusius stogus
švy-švaukšt
gyvatinsim dangų
dainuosim trankiau
miau-miau

jūsų žilę tūkstančio metų
gargažėjančią gargažę
gvaltavosim kačerga
čiuraukšt
ir balnosim kaip mergą
padangumaraukš

eilėdergčius
kaip užterkšim pagalam
tram-pam-vam
a-ja-vū

romantikas sielą velka į vieškelį
visi ten vieškelio šunys ją šunina

jums didi ateitis
skūrinsim surūkšlėtą skūrą
tempsime būgną
mušim džazbandą

ma ma ma
tė tė tė
šitaip nebečypiam
kai užtrauksime telingai
žvengia saulė temperminga

džaz džaz
vėjadžazas
žvingia (1928.I Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaist. imažinist. eil. – Kaunas: Nemunas, 1993.)

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Avangardas Lietuvoje
Keturių vėjų pranašas
Trečias frontas

Avangardas Lietuvoje

Avangardas išvertus iš prancūzų kalbos yra terminas, reiškiąs priekyje einantį būrį, karinę saugą. Šis terminas apima įvairias novatoriškas, antitradicines kryptis, gyvavusias Europos mene XX a. pirmame ketvirtyje. Avangardizmas – tai kuopinė sąvoka taikoma įvairioms modernizmo kryptims – kubizmui, futurizmui, ekspresionizmui, dadaizmui, siurrealizmui ir kt.

Jis formavosi veikiamas politinių ir socialinių įvykių, kurie jaunąją menininkų kartą vietoje prarastų vertė ieškoti naujų idealų. Avangardas jiems buvo radikalus nusigręžimas nuo realizmo ir natūralizmo bei naujų išraiškos priemonių paieškos.

Lietuviškasis avangardizmas atsirado veikiamas rusų bei italų futurizmo ir vokiečių ekspresionizmo, tačiau į Lietuvą jis atėjo pavėlavęs visu dešimtmečiu. Jis „sutapo su pomaironinės epochos būtinumu atsinaujinti, išreiškė gaivališką atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos jaunystę. Lietuvoje avangardizmas buvo kompleksiškas, pasirėmęs vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu bei kitomis modernistinėmis kryptimis, pritaikąs jų patirtį vietos sąlygoms, organizavęs analogiškas kaip Europoje grupuotes, bet lyriškesnis, ne toks ekstravagantiškas. Trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūroje iškilo dvi avangardizmo bangos: ankstyvoji – Keturių vėjų sąjūdis (1922-28), vadovaujamas K. Binkio ir J. Petrėno; vėlesnioji – Kazio Borutos kūryba ir Trečio fronto sąjūdis (1930-31).“ Lietuvoje ši srovė veikė paraliteratūrinę dimensiją.

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Keturių vėjų pranašas

Trečias frontas

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų“