Graikų komedijos žanras

Graikų komedija buvo kiek kitokia dramos rūšis. Ją vertino kur kas žemiau, nei tragediją. Ji pripažinimo sulaukė tik vėliau.

Pradiniame raidos etape komedija buvo Dionizo švenčių sudėtinė dalis. Jos formavimosi etapai kėlė minčių jau antikos mąstytojams. Apie tai plačiai imta kalbėti V a. pr. Kr. Komedija kilusi iš graikiško žodžio „komazein“, kuris reiškė „eiti eitynėse, dalyvauti“.  Chorų eitynės su vaidinimo elementais buvo sudėtinė Dionizo švenčių dalis. Komedija – tai komo daina, o komas – tai eitynių dalyvis. Valstybė komedijų statymu nesirūpino ir jų nefinansavo. Tik 486 metais pr. Kr. pirmą kartą valstybės rūpesčiu buvo pastatyta komedija ir tai vyko Dionizijų metu.

Komedijos žanras pagal Aleksandrinių mokslininkų nuostatus skirstoma į tris tipus:

a) Senąją komediją (605 kūriniai ir 50 žinomų autorių);
b) Viduriniąją;
c) Naująją (tai jau helėnizmo epocha, o pagrindinis atstovas Menandras. Būtent atėnietis Menandras (343–291 m. pr. m. e.), kurio veikalų išliko daugiausiai, įvedė buitinę tematiką: santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni jo tipažai: gudrus vergas, karys pagyrūnas. Nors tuo metu laikai buvo neramūs, Menandro komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Dramaturgas išreiškia naujosios helenizmo epochos nuostatas. Kaip viena aukščiausiųjų įvardijama dorybė).

SENOJI KOMEDIJA. Ji kurta iki 400 m. pr. Kr., todėl laikoma senąja. Jos pagrindinės temos – svarbiausios to meto politinės ir visuomeninės problemos. Senoji komedija sau leido viską, išskyrus buitiškas temas. Buitinės temos būdingesnės viduriniajai komedijai.

SENOSIOS KOMEDIJOS SPECIFIKA. Senoji komedija turėjo privalomus atributus. Svarbus buvo pavadinimas – jis būdavo suteikiamas pagal tai, kaip vaidinimo metu bus apsirengęs choras. Aktoriai kaip ir tragedijose vaidindavo su kaukėmis ir kostiumais. Populiarūs ir privalomi atributai: didelis pilvas, dideli sėdmenys ir didžiulis odinis falas. Pastarasis daugelyje tautų reiškė vaisingumą. Choras vaidinimo metu atlikdavo muzikinius intarpus, todėl jo dainos dažnai vadintos palinėmis dainomis. Aristotelis komedijos žanrą net yra kildinęs iš šių dainų, o ne iš Dionizijų.

Senosios komedijos autoriai pradininkai yra Eufolidas, Kratinas ir Aristofanas. Šių klasikų pavyzdžiu laikomas Epicharmas (VI a. pr. Kr. pabaiga). Aristotelis, tyrinėdamas senąją komediją, pastebėjo, kad Epicharmo komedijos pasižymi veiksmo vienove ir aiškia pabaiga. Jo komedijų veikėjai paprastai yra Heraklis, Odisėjas (vaizduojami komiškai). Autorius yra parašęs komedijų ir buitinėmis temomis, kurių pagrindinis veikėjas Parasitas vėlesniais laikais kaip tipas pereina ir į kitas komedijas. Parasitas – tai tas, kuris yra arčiau duonos. Dar vėliau iš Parasito vardas buvo pakeistas į Parazitas ir tai jau atitiko veikėjo būdą.

Epicharmą nuo senosios komedijos skyrė choras, nes jis jo nedaudojo savo dramose, o senojoje komedijoje choro vaidmuo buvęs itin svarbus. Jo komedijų struktūra gan paprasta: pradžia – prologas visada pasakoja, apie ką bus kalbama dramoje, parodas – įžanginė choro partija, agonas – veikiančiųjų veikėjų ginčas, kalbų varžybos (ši dalis būdinga tik komedijai, nes būtent joje išsprendžiamas konfliktas), parabasė – specialioji komedijos dalis, nesusijusi su jos turiniu, choro daina, publicistinis nukrypimas, kada choras kreipiasi autoriaus vardu į žiūrovus, epeisodijas – veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru, akcentuojama kurio nors veikėjo pergalė, eksodas (kitur – ekzodas) – baigiamoji dalis, choro išėjimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Graikų lyrika

Graikų teatras

antikinis teatrasPirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė – skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.

Antikinis graiku teatras
IV a. antroje pusėje pr. Kr. buvo pastatytas pirmas akmeninis teatras (prieš jį visi kiti buvo iš medienos). Teatre tilpo visi to meto suaugę atėniečiai.

CHORAS. Teatre ypač svarbus veikėjas buvo choras. Choristai buvo rengiami pagal poreikį ir turėjo apibrėžtą reikšmę. Vaidinime jie savo drabužiais negalėjo nustelbti aktoriaus ar aktorių, kurie vaidindavo su kaukėmis, tačiau nuolat keisdavo pagal vaidmenį ar situaciją.

AKTORIAI. Iš pradžių graikų dramoje vaidindavo tik vienas aktorius, kuriuo galėjo būti tik vyras. Tuo metu vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Juo galėjo būti ir pats poetas. Vėliau aktoriais buvo rengiami ir kiti žmonės. Vaidinimo metu jie avėdavo storapadžiais batais, primenančiais kojūkus. Dabar manoma, kad vaidindavo ir su sandalais.

SPEKTAKLIS. Spektakliams visada reikėdavo finansuotojų arba rėmėjų. Asmuo, atsakingas už konkursą buvo vadinamas archantu. Jis parinkdavo ir skirdavo po vieną finansuotoją kiekvienam poetui, kuris dar buvo vadinamas chorvedžiu. Finansuotojo vardą paprastai skelbdavo prieš autoriaus vardą vaidinimo pradžioje. Egzistavo ir „cenzūra“. Likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantui ir parodyti tekstą, kad šis peržiūrėtų. Po šių įvykių vaidinimas dar turėjo būti reklamuojamas. Taigi egzistavo ir reklama. Išvakarėse aktorius arba autorius pasirodydavo žymiose Atėnų vietose ir suvaidindavo mažą scenelę, kad kitą dieną susidomėjusių susirinktų kuo daugiau.

DRAMOS STRUKTŪRA. Kiekvienai dramai yra būdinga tam tikra struktūra, pagal kurią išdėstomi pagrindiniai įvykiai, atliekami vaidmenys. Pradžioje visada turėdavo būti prologas, sudarytas iš monologo ir dialogo. Ši dramos vieta buvo skirta pristatyti žiūrovams tai, kas turėjo įtakos iš ankščiau dramoje būsimiems įvykiams. Po prologo į sceną žengdavo choras ir atlikdavo parodą. Taip vadinama antroji struktūrinė dramos dalis. Trečiąją dalį sudarydavo epeisodijai – veikėjų pokalbiai, po kurių visada eidavo stasimai – choro giesmės, nutraukdavusios veikėjų pokalbius. Drama baigdavosi  egzodais, t.y. choro išėjimu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Klasikinis graikų literatūros periodas

graikaiKlasikiniu graikų literatūros periodu laikomas V – IV a. pr. Kr. (480 – 338 m. pr. Kr.). Laiko pradžią žymi karai su persais, kurie tęsiasi iki jų nepriklausomybės netekimo. Persai Maratono mūšyje buvo galutinai sumušti.

Klasikinis periodas – tai laikas, kuriam būdingas didžiausias Graikijos kultūrinis ir ekonominis suklestėjimas.  Tuo metu baigia formuotis polių sistema, sutvirtėja demokratijos pamatai, nusistovi piliečių teisės. Tokia demokratinė forma teigė, kad valstybės valdyme privaro dalyvauti visi piliečiai. Be viso to susiformuoja naujo žmogaus sąvoka – „Idiotės“ (graikiškai „keistas žmogus“) – jis nedalyvauja valstybės reikaluose.

Po karų su persais Atėnai į nelaisvę paėmė daugybę vergų – pigios darbo jėgos, o tai teisėtiems valstybės piliečiams leido užsiimti kultūrine veikla, kitaip tariant, susidarė palankios sąlygos kultūrai vystytis, kilo ekonomika. V a. pr. Kr. Atėnai tapo kultūros centru, todėl minimas periodas dar kitaip vadinamas atikiniu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika