Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %,  k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

    • kartojama;
    • skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

Tikras obuolys obuolys

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir  moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super  ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvmokytojasirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija“ arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir  b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos

Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybė glaudžiai siejama su jo veiklos rezultatais. Mokytojo paskirtis esanti perduoti mokiniui mokslo pagrindus, taip pat išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius, lavinti gebėjimus, kritiškai mąstyti bei būti komunikabiliu.

Mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti mokinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humanišką žmogų. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas ir jis yra vienas iš svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius, t.y. keliant kvalifikaciją.

Yra skiriama keletas pedagoginių mokėjimų, kuriais turėtų pasižymėti dirbantis mokytoju asmuo:

1. gebėti sudominti vaikus;
2. sudėtingus dalykus padaryti paprastais ir kiekvienam mokiniui suprantamais;
3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti;
4. valdyti save ir kalbą;
5. mokėti analizuoti ugdomąjį asmenį;
6. mokėti planuoti ugdomąją veiklą;
7. gebėti parinkti tinkamiausius ugdymo būdus ir kūrybiškai jais naudotis;
8. mokėti priderinti savo įvaizdį prie grupės;
9. puikiai įvaldyti pedagoginę techniką (orientuotis situacijoje).

geras mokytojasBe šių mokėjimų labai svarbu, kad mokytojas mylėtų vaikus, būtų pakantus, sąžiningas, harmoningas, pasižymėtų dvasingumu, dorovingumu, turėtų humoro jausmą ir būtų empatiškas.

PEDAGOGO RAIDOS STADIJOS

Pedagogo vardas apibūdina pedagogo kaip individo raidos stadijas:

1. Naujokas. Toks mokytojas mokosi, kaip pažinti įvairius faktus, įgyja pradines kompetencijas ir susikuria tam tikras taisykles. Pradedantis mokytojas per pirmus darbo metus pereina tris darbo stadijas: l. fantazijos – remiasi savo fantazija ir asmenine patirtimi; 2. išlikimo – supranta, kad reikia planuoti, kaip valdyti klasę, palaikyti tvarką; 3. meistriškumo – susikuria savo darbo stilių.

2. Pramokęs mokytojas mokosi pažinti faktus ir elementus, neapibrėžtus naujoko stadijoje, ir mokosi žymiai sudėtingesnių taisyklių.

3. Kompetentingas – supaprastina ir patobulina savo darbo atlikimą, pradeda „spręsti problemas“. Dauguma mokytojų nepasiekia to lygio, tam reikalinga daugelio metų patirtis.

4. Patyręs mokytoja moka greičiau identifikuoti svarbius užduočių elementus, ugdo greitai ir remiasi intuicija bei protu. Tik mažas procentas mokytojų pasiekia šią stadiją.

5. Mokytojas ekspertas – tai patyręs ir pripažintas pedagogas. Jis dirba natūraliai ir sklandžiai. Tokie mokytojas plačiai įvertinti visuomenėje ir vadovauja bei moko pedagogus, kurie nori tapti tokiais kaip jie.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Klasės auklėtojo darbas

Įgūdžių formavimas

Įgūdžių formavimas – automatizuotas veiksmas. Pradžia, kai aš žinau, kaip atlikti, antra – kai moku, o įgūdžiai, kai aš atlieku veiksmą automatiškai. Įgūdžiai formuojasi daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Kartojant reikia vengti klaidų, nes jos gali įsitvirtinti. Iš klaidų mokomės. Įprotis – poreikiu tapęs automatizmas.

PAMOKOS PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ

Mokymas per pamoką dažnai apima paskaitų, diskusijų (pokalbių) ir savarankiško mokymosi metodų elementus. Per pamoką daroma mokinių apklausa – tai tokia pamokos dalis, kai mokytojas kviečia vaikus po vieną atsakyti į klausimus, iš eilės skaityti, pasakoti, ką jie yra išmokę namuose. Per apklausą paprastai vyksta trumpas mokytojo ir mokinio pasikeitimas nuomonėmis.

Galimas apklausos modelis:

1. Organizavimas: mokytojas pradeda ir baigia apklausą, nurodo jos pobūdį ir tuo sudaro klasės laikysenos kontekstą.
2. Klausinėjimas: mokytojas stengiasi gauti atsakymus.
3. Atsakinėjimas: realizuojama ta, ko mokytojas tikėjosi, kai klausinėjo.
4. Reagavimas: gautieji atsakymai koreguojami, įtvirtinami.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymasis visą gyvenimą