Žyma: Iliada

Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Pagrindinis epinio pasakojimo bruožas – istorijos, įvykių pavaizdavimas iš naratoriaus pozicijos. Čia naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis tarsi dviejų pasaulių (fiktyvaus – meninio ir realaus) susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia iš šalies. Epiniame romane jo vaidmuo yra aktyvus: ir vaizduoja, ir vertina pasaulį. Taip išryškėja naratoriaus, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Tuo tarpu vidinio monologo prozoje jis nėra tik abstrakti asmenybė, kurios funkcija yra informuoti apie personažo poelgius ir fiksuoti sąmonės tėkmę, bet nieko nevertinti. Vidiniame monologe naratoriaus vaidmuo yra minimalus – atlieka kompozicinį vaidmenį.

Lyginant epinį pasakojimą su kitais, išryškėja žodžio įtaigumo skirtumai. Personažo žodžiai visada yra subjektyvūs, sąlygiški (autorius ne būtinai mano taip pat, kaip kalba veikėjai). Sąlygiški yra ir pasakotojo bruožai – vidinio monologo prozoje jie subjektyvesni. Suobjektyvizuojamas net išorinis pasaulis. Tikra priešingybė tokiam sąlygiškumui yra naratoriaus žodžiai. Jie vidinio monologo prozoje reikalauja visiško pasitikėjimo. Pasakojime pirmu asmeniu istorijos tikrumą tartum garantuoja pasakotojo asmenybė. Epinėje prozoje kalbantysis yra tarsi apdovanotas sugebėjimu iki smulkmenų matyt kito žmogaus vidinį pasaulį. Ši savybė rodo, kad naratoriaus negalime laikyt konkrečiu žmogumi.

Visažinančio žmogaus bruožai į epinį pasakojimą ateina iš labai tolimos epinio pasakojimo tradicijos: epinių giesmių, pasakų, folkloro. Tas, kas pasakoja, remiasi kolektyvine patirtimi, sąmone, todėl tokiuose kūriniuose įvykius, gyvenimus ir jausmus fiksuoja ne individualus žmogus, o apibendrinta patirtis (pradedant „Iliada“, „Odisėja“ ir iki dabar). Epiniame pasakojime susiklosčiusi naratoriaus pozicija yra lingvistinė individualaus kalbėjimo fikcija, pagrįsta senąja epinio pasakojimo tradicija.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų.

Antikos posakiai

DAMOKLO KARDAS. Nuolat gresiantis pavojus. Pagal senovės graikų mitą, Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.

ARIADNĖS SIŪLAS. Išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – senovės graikų mitų heroję, Kretos valdovo Mino duktę, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą galėtų išeiti iš Labirinto.

ACHILO KULNAS. žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados“ personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

GORDIJAUS MAZGAS. Nepaprastai painus reikalas; pagal graikų mitą, Frygijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.

IKARO SKRYDIS. Drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mitologijos personažas; bėgdamas iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie Saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS. Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

PANDOROS SKRYNIA. Visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pandora – senovės graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.

PROKRUSTO LOVA. Dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti. Prokrustas – senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs.

PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA). Nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo, meno tikslų, talentas, gabumai. Prometėjas – senovės graikų mitologinė būtybė – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų.

SFINKSO MĮSLĖ. Labai sunkus uždavinys. Sfinksas – sen. graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?”, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda”.

SIZIFO DARBAS. Sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.

TANTALO KANČIOS. Nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – senovės graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį. Antikos mitų herojus Tantalas, stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių. Šitaip jį kentėti alkį ir trokšti pasmerkė dievai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Hadas  Mitologijos sąvoka  Erotas Dzeusas Hera
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Poseidonas  Demetra   Hestija  Arėjas  Hefaistas
Apolonas  Artemidė Atėnė   Afroditė   Hermis
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dionizas – Bachas

Po Homerinis epas

Po Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero “Iliados” ir “Odisėjos”.

Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI – VII a. pr. Kr. Prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo.

Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.

Šiuo archajiniu laiku formuojasi lyrika. Tai maždaug VII – VI a. pr. Kr. Tarpinė grandis tarp epo ir lyrikos yra Hesiodas ir jo kūryba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai
„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija
Graikų poetas Hesiodas

„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija

„Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII – XIII  a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Taigi, keršydamas jis kaunasi su Hektoru ir jį nužudo – ir tai yra pagrindinė siužeto ašis.

Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ įvykiai trunka 51 karo dieną, tačiau pasakojimas toks detalus, kad rodosi, jog pasakojama apie visą karą iki Trojos žlugimo.

„Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito. Toks pasakojimo išdėstymas vadinamas chronologinio nesuderinamumo dėsniu.

„Odisėja“ – tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Odisėjas, Itakės valdovas, grįžta namo ir bando vėl užimti vyro vietą.

„Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia – kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje – Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti. Šioje pasakojimo vietoje Homeras nuoseklumo nesilaiko – pasakojimas tampa rėminės kompozicijos.

PALYGINIMAS: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje. Šios siužeto linijos susikerta, kai yra žudomi jaunikiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai
Po Homerinis epas

„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai

Stilius ir poetinės priemonės abiejose poemose nesiskiria. Svarbus vaidmuo skiriamas charakteriams kurti: visi veikėjai save charakterizuoja kalbėdami. 2/3 teksto „Iliados“ sudaro tiesioginė kalba. Autorius yra tik stebėtojas. Veikėjai į pasakojimą įvedami kaip dramoje, t.y., tiesiog įstumiami į sceną. Svarbios herojų kalbos. Smulkūs veikėjai kartais visai nekalba, o save apibūdina tylėdami.

Kai kurie tyrėjai mano, kad Homero veikėjai yra statiški (nejudrūs), nors yra ir tokių, kurie prieštarauja tokioms nuostatoms. Taigi, kalba poemose lemia stiliškumą. Homero poemose niekas nevyksta tylomis ir nėra tokių pokalbių, kur emocijos nustelbtų loginį mąstymą. Pati pasakojimo maniera taip pat būdinga epui. Neparodama autoriaus pozicija, o tai kuria objektyvumo įspūdį. Vaizdingumas kuriamas detalėmis: detalumas, smulkmeniškumas lemia Homero epitetų ir palyginimų specifiką. Palyginimai neretai yra spalvingi, įtaigūs, primena atskirus kūrinėlius. Kai kada jie panaudojami veiksmui sulėtinti. Tada skaitytojo dėmesys atitraukiamas nuo svarbių įvykių – taip apmalšinama įtampa (toks įtampos mažinimas vadinamas retardacija).

Homeras nepalieka nieko neišaiškinęs iki galo.

EPITETAI.

Kaip ir šiandien, taip ir Homero laikais epitetai tarnavo veikėjams ar daiktams apibūdinti, tačiau Homeras poemose juos vartoja norėdamas decentruoti kokią nors savybę, todėl ir daiktai ir veikėjai išlaiko pastovius epitetus, nepriklausomai nuo situacijos, pvz.: Achilas – greitakojis, laivas – greitaeigis ir t.t.

EILĖDARA.

Poemų eilėdara – hegzametras.
„Iliada“ ir „Odisėja“ yra parašytos Joniečių – Atėniečių tarme su Ajoliečių priemaišomis. (Pagrindinės Graikų tarmės: Joniečių – Atėniečių, Ajoliečių ir Doriečių).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija
Po Homerinis epas