Simbilizmo kelias į Lietuvą

Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) tai literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vidurio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas ir Stefanas Malarmė (Mallarmė).

Š. Bodleras 1857 m. išleido eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“, kuris susilaukė kritikos dėl moralės normų pažeidimo, o pačiam autoriui iškelta byla. Bodlerui iš rinkinio teko pašalinti šešis eilėraščius. 1861 m. vėl pasirodė paredaguota „Piktybių gėlių“ knyga, kuri turėjo įtakos XX a. pradžios Europos literatūrai. Ši knyga tapo prototipu avangardinėms kryptims; joje suformuotas naujas menininko vaizdas.

Pasak Bodlero, „kiekvienas žmogus vieną akimirką esti du siekiai – vienas į dievą, kitas į šėtoną.“ Tai dviplaniškumas – būdingiausias Bodlero kūrybos bruožas, įsikūnijantis simboliuose ir metaforose. Žmogus ir padangių paukštis, ir žeme šliaužiantis šlubis:

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;
<…>
Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes! (CV. Žaidimas
)

Simbolistai tiki, kad menas gali sukildinti žemišką pasaulį. Jie labai natūraliai aprašė mirtį. Simbolistų kūryboje iš kaimo ir gamtos persikeliama į miestą – Bodleras šiuo požiūriu yra didelis miesto poetas. Poetų simbolistų karta naikino civilizaciją, nors kaip tik ir buvo jos vaikai.

Simbolistai poezijoje itin akcentavo garsinę eilėraščio instrumentuotę, jiems buvo svarbi ne tik prasmė, bet ir skambesys. Jie tikėjo, kad muzika idealiai išreiškia simbolį. Šį garsinį principą kūryboje naudojo daugelis Europos simbolistų, o Lietuvoje tik Balys Sruoga. Jis daug dėmesio skyrė aliteracijai, simboliui ir muzikai.

Simbolizmas dar gan dažnai suvokiamas kaip antroji romantizmo banga, t.y. krizė, ir tuo pačiu kaip modernus ženklas. Apie jį esama daug teorijų (viena iš jų – literatūrinis palyginimas: romantizmas – „metonimija“, simbolizmas – „metafora“).

Literatūrinių krypčių istorija yra nuolatinė kova, revoliucija apmirštančioms formoms. Iš pozityvizmo atėjo realizmas, po jo – simbolizmas, dar toliau impresionizmas (įspūdis).

Labiausiai simbolizmas pasireiškė Prancūzijoje ir Rusijoje, tik pastaroje jis užsibuvo ilgiau. Abiejuose šalyse simbolizmo estetikos dalykai buvo tie patys, skyrėsi tik poetinės priemonės.

Simbolizmas į Lietuvą atėjo pavėluotai, kai kituose kraštuose jau ėjo į pabaigą. Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo tik XX a. antro dešimtmečio pabaigoje. „Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis)“, taigi, tradiciškai lietuvių literatūroje simbolistais laikomi B. Sruoga, V. M. Putinas, Faustas Kirša ir dvikalbis poetas J. Baltrušaitis.

Lietuviškajam simbolizmui didžiausią įtaką padarė rusų simbolistai. Kai Lietuvoje prasidėjo simbolizmas, Rusijoje jis kaip tik pasiekė savo viršūnę. Ten tuo metu kaip tik ir studijavo visi mūsų simbolistai: Baltrušaitis po studijų taip ir negrįžo, tačiau jis buvo vyriausias lietuvių poetų simbolistų atstovas ir turėjo nemaža įtakos jaunųjų poetų formavimuisi. Jis – lyg idėjinis vadas.

Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, padėjo kurtis improvizaciniam poezijos stiliui.

Simbolizmo pasaulis yra dualus, dualistinis, turintis du planus, tai kaip realybė ir idealas, tai matoma ir nematoma. Prisilietimas prie aukštesnės tikrovės ir visatos mįslių – tai simbolizmo darbas. Didelis vaidmuo skiriamas kalbai, žodžiui, simboliui. Žodis visada daugiaprasmis, juo bandoma išreikšti tai, kas yra nematoma.

Literatūrinė kalba nuo mokslinės ir skiriasi žodžio daugiaprasmiškumu. Jei mokslinėje kalboje tai būtų nesusikalbėjimo šaltinis, tai literatūrinėje kalboje – nuotaika ir įspūdis.

Simbolis – projekcija į daiktuose vyraujančias prasmes. Pasaulis nusakomas per idėją, simbolį, kuris niekada negali būti iššifruotas iki galo. Tuo simbolis skiriasi nuo alegorijos. Simbolizmas šlovino žodžio gylį, tamsą, spontaniškumą. Simbolis – tai žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, tai išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Simbolizmo priešprieša – abstraktus racionalumas.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija ir intuityvizmas. Schopenhaueris gvildeno meninės kūrybos problematiką, kur protas nurodė tik paviršinį pasaulį, o intuicija leido žvelgti giliau. Jo pasekėju laikomas Nyčė, perėmęs iš mokytojo valios kategoriją.

A. Šopenhaueris įtakos turėjo ir prancūzų filosofui Anri Bergsonui, kuris, išklausęs pastarojo teorijų apie „intuiciją“ ir polėkį, smarkiai paveikė XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi. Svarbiausia Šopenhauerio filosofijos kategorija „valia“ dėl Nyčės idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Tiesa, dėl Šopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu.

Rusų simbolistus veikė vokiškoji filosofijos tradicija, A. Šopenhauerio ir Nyčės idėjos, todėl jų eilėraštis ne toks drastiškas, kaip prancūzų: miestas jame nėra vien purvas, daug ryškesnis istorinis pradas. Rusų simbolistai daikte ir šešėlyje pirmiausia ieškojo absoliuto atspindžių.

Lietuvoje situacija buvo visai kitokia. Kadangi simbolizmas atėjo po romantizmo, tai perėmė žmogaus ir tautinio išsivadavimo šlovinimą, tik, žinoma, kitu pavidalu, nes individas ir visuomenė simbolizmui – nesutaikomi dalykai.

Išorinę simbolisto kaukę buvo susikūręs B. Sruoga: nešiojo ilgus plaukus, paleriną, po kaklu buvo pasikabinęs gintaro karolius. Lietuvoje simbolizmas buvo pavėluotas ir susijęs su individualybėmis. Sruoga simbolisto etiketės kratėsi, jis save laikė neoromantiku, nors, žinoma, toks nebuvo (jo supratimu, simbolizmas yra romantizmo variantas).

Simbolizmas Lietuvoje yra susijęs su XX a. pradžioje susiformavusia antipozytivistine banga, kurią sudarė ir simbolizmas, ir impresionizmas, ir neoromantizmo pradmenys. Iš kitos pusės, simbolizmas Lietuvoje buvo nedrąsus maištas prieš Maironio tradiciją – imtas keisti idėjinis eilėraščio centras. Maironio atveju – visuomeniniai, etniniai idealai, o simbolizmo atveju šios kategorijos pakeistos į asmenybės gyvenimą.

Tradicinis eilėraščio vaizdas ėmė kisti. Vidinė būsena išstūmė objektyvų vaizdą, formavosi naujas intymus eilėraštis, kuris pakeitė ir stilistikos figūras.

Simbolizmo pradžia Lietuvoje sietina su naujais, moderniais žurnalais „Vaivorykštė“ ir „Pirmasis baras“, kuriuose buvo akcentuojama kūrinio estetinė vertė, meno nepriklausomumas nuo visuomenės gyvenimo. Jis Lietuvoje reiškėsi nuo 1915 -16 metų iki 1927 metų, kitaip tariant, iki tol, kol išėjo V. M. Putino eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?

XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų“