Faustas Kirša

Faustas Kirša – lietuvių poetas, publicistas, gimęs 1891 metais vasario 13 dieną Senadvaryje (tuometinė Rusijos imperija). Jis mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose, Berlyne studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, filosofiją, estetiką ir architektūrą, Vilniuje baigė pedagogikos kursus ir dvejus metus mokytojavo. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo gerai žinomas žurnalistas. Jis redagavo žurnalą „Menas“, leidinius „Dainava“, „Baras“, „Pradai ir žygiai“, dirbo žurnalo „Naujoji Romuva“ ir  almanacho „Varpai“ redakcijose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui emigravo į Ameriką. Užsienyje taip pat aktyviai reiškėsi visuomeninėje bei literatūrinėje veikloje: vadovavo lietuvių kolonijai Luebecke, Bostone dirbo su skautais; gausiai bendradarbiavo spaudoje.

Į literatūrinį darbą Faustas Kirša įsijungė 1912 metais, kai „Ateityje“ paskelbiamos jo kūrybos eilės. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Verpetai“ (1918 m.), po kurių sekė rinkiniai „Aidų aidučiai“ (1921 m.), „Suverstos vagos“ (1927 m.), poema „Rimgaudo žygis“ (1929 m.), satyros „Pelenai“, „Giesmės“ (1934 m.) ir kt.

Visą Fausto Kiršos kūrybinį kelią galima skirstyti dviem etapais:
1. Pirmasis – tai trys poezijos rinkiniai: poezija asmeniška, dominuoja lyriškos nuotaikos (čia priklauso ir pats didžiausias poezijos ciklas „Aidų Aidužiai“ – virš 100 eilėraščių), meditaciškai kalbama apie meilę. Cikle poetas bando atviriau atsigręžti į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį:

Jūs visos su manim, naktinės mintys,
Suskridote ir džiaugtis, ir kankintis
Išvargusia širdim tylaus klajūno.
Štai plunksna, rašalas ir leksikonas,
Ir smegenys nubudo embrionas, –
Pridėkit jam sparnus, aš duosiu kūną! (iš poezijos ciklo „Aidų Aidužiai“, eil. „Poetai“)

2. Tai kūryba, kurioje dominuoja filosofinė mintis ir refleksija. Šiam kūrybos laikui priklauso satyrinė poema „Pelenai“, persmelkta ironija ir sarkazmu.

F. Kirša kūrė per daug abstrakčią poeziją. Jo poveikis naujosios lietuvių poezijos raidoje buvo minimalus, nepalyginamai menkesnis už jo bendraamžių V. M.- Putino ir Balio Sruogos.
__________________________

Sofoklis

Sofoklis – žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, gimęs 496 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone mieste, miręs 405 m. pr. m. e. Atėnuose. Sofoklis buvo kilęs iš turtingos šeimos, tad įgijo gerą išsilavinimą, gerą muzikinį pasiruošimą, taip pat buvo gerai pasirengęs fiziškai. Visa tai turėjo įtakos jo tragedijoms. Jis sukūrė apie 123 dramas, iš kurių išliko tik 7. Sofoklis išgarsėjo savo tragedijomis po pergalės prieš Aischilą. Po šio karto jis dar 24 kartus buvo pripažintas geriausiu.

Sofoklis ne tik kūrė pjeses, bet jose ir vaidino. Jis buvo atėniečių garbinamas, daugelio buvo vadinamas herojumi, dievų ir mirtingųjų palikuonimi. Galbūt jam taip gerai viskas sekėsi, kad jo jaunystė ir visas iškilimas sutapo su politiniu ir ekonominiu Atėnų klestėjimu.

Be teatro turėjo ir kitų užsiėmimų – daugelį metų Sofoklis tarnavo kaip šventikas. Tikėjimą žmogaus protu, kad dievai elgiasi teisingai, jo tragedijose lėmė visuomenė ir jos padėtis. Sofoklis buvo ne tik kūrėjas, bet ir pilietis, dalyvavęs visuomeniniame gyvenime: 480 metais pr. Kr. (jam tada buvo 16 metų), būdamas dar visai jaunas, vadovavo berniukų chorui vienoje iš švenčių karų pergalei pažymėti; 443 m. pr. Kr. Sofoklis tapo Atėnų jūrų sąjungos iždo prižiūrėtojas; 441 m. pr. Kr. drauge su Perikliu (garsiu to meto visuomenės žmogumi) buvo išrinktas strategu – karo vadu, o 440 m. pr. Kr. Atėnuose įsteigė medicinos dievo ir globėjo Asklepijo kultą.

Yra manoma, kad Sofoklis nebuvo itin didelis dramos reformatorius, nors ir padidino choristų skaičių nuo 12 iki 15, nes tuo pačiu sumažino choro reikšmę. Sofoklis į pjeses įvedė trečią aktorių, tobulino, stengėsi kurti reikšmingesnius antraeilių veikėjų paveikslus. Kiekvieną tragediją jis traktavo kaip atskirą kūrinį, vengė trilogijų ir keturlogijų. Žiūrint chronologiškai, jo tragedijų surikiuoti neįmanoma, nors ir yra išlikusių fragmentų. Derėtų minėti, kad Sofoklis yra rašęs ir satyrų dramas, tačiau iš jų yra išlikę vos 400 eilučių satyrinės dramos „Pėdsekiai“ fragmentai. Be dramų Sofoklis kūrė epigramas ir elegijas, kurioms medžiagą kaip ir Aischilas ėmė iš padavimų ir mitų, kurie Sofoklio laikais laikyti istoriniais faktais, o ne pasakomis. Sofoklis medžiagos netransformavo, o pratęsė. Jis taip pat naudojo ir vadinamąsias kiklines poemas, kurios mūsų laikų nepasiekė.

Garsiausios Sofoklio tragedijos:

1. „Ajantas“ (tarp 450–430 m. pr. m. e.). Tragedija parašyta pagal Trojos mitų ciklą. Dramoje Atėnė pasiunčia pagrindiniam veikėjui pamišimą ir jis vietoj priešų išžudo gyvulių bandą. Trumpai tariant, „Ajante“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.

2. „Filoktetas“ (409 m. pr. m. e.). Tragedija taip pat pagrįsta Trojos mitais. Su šia drama Sofoklis užėmė pirmąją vietą varžybose. Pjesėje pagrindinis veikėjas Filoktetas graikų paliktas nelaimėj užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.

3. „Elektra“ (apie 409 m. pr. m. e.). Dramoje nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas. Tai vėl ta pati tema, kai Klitemnestrą nužudo jos sūnus Orestas už tai, kad nelaukė ištikimai grįžtant savo vyro.

4. „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas ir jo padariniai. Tai drama apie Heraklio mirtį.

5. „Oidipas karalius“ ir „ Oidipas kolone“ – pasakojama Tėbų karaliaus Oidipo lemtis ir mirtis, kalbama apie prakeiksmo paveldėjimą. Gimus Oidipui buvo išpranašauta, kad jis nužudys savo tėvą ir ves motiną, todėl dar kūdikis Oidipas buvo paliktas kalnuose surištom kojom. Pats vardas Oidipas reiškia ištinusiomis kojomis. Nepažinęs tėvų, Oidipas veda motiną, nužudo tėvą, susilaukia vaikų. Pasekmė – Oidipo nelaimingas likimas – jis nubaudžia save išsidurdamas akis. Abejose dramose stiprus psichologizmas. Be viso to, „Oidipe karaliuje“ dominuoja tragiškos ironijos elementai siužete, nes pateikta situacija yra inspiruota nesusipratimo. Personažas dramoje tikisi laimingos pabaigos, kai tuo tarpu žiūrovui baigtis visiškai aiški – tai tragiškoji ironija. Kitaip tariant – tai tragedija, turinti siužetą su peripetija.

6. „Antigonė“ (~ 442 m. pr. m. e.). Antigonė – Oidipo duktė, kuri nepaisydama tėvo draudimo, palaidojo brolį ir susilaukė bausmės. Ši drama laikoma Sofoklio dramaturgijos pavyzdžiu – tai yra Tėbų mitų ciklo „Septynetas prieš Tėbus“ tęsinys. Dramoje kalbama apie Antigonės brolių Ateoklio ir Polinieko dvikovą. Viskas prasideda tada, kai vienas paskelbiamas tėvynės gynėju, o kitas – jos išdaviku, kada pastarojo negalima laidoti, o Antigonė draudimą sulaužo, todėl susilaukia bausmės – ji yra įmetama į rūsį, kuris užritinamas akmeniu. Neištvėrusi širdgėlos Antigonė nusižudo paskui save nusitempdama visus ją mylinčiuosius: jos sužadėtinis prie mylimosios lavono nusiduria, motina Euridikė, prakeikusi vyrą kaip žudiką, taip pat nusižudo. Ypatingas prologas. Jame atskleidžiami du skirtingi charakteriai: Antigonės ryžtingumas ir jos sesers Ismenės neryžtas, taip pat pirmą kartą dramoje parodomos Antigonės ašaros, kas scenoje ašarų iki tol nebuvo rodoma.

Tyrinėtojų ši drama yra gana skirtingai vertinama – vienų neigiamai, kitų neigiamai. Hėgelis apie šią pjesę yra sakęs: „Antigonės mirtis ir Kreonto nelaimingas likimas yra vienašališko elgesio pasekmė.“, kitų nuomone „Antigonės mirtis yra jos pergalė“. Apibendrintai galima sakyti, kad dramoje svarbios humaniškumo idėjos, nagrinėjamos įvairios problemos – abejonės politiniais įstatymais, konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektai bei gal net svarbiausias – pareigos jausmas.

Apibendrinant visas tragedijas galima sakyti, kad Sofoklis buvo humaniškasis tragikas. Jo tragedijose yra keliamos dorumo ir moralinės pareigos vykdymo problemos. Per tokią prizmę parodoma kančia (moralinių savybių išbandymas). Svarbu ir tai, kad Sofoklis tragedijose niekada nesmerkia žmogaus. Mirtis autoriaus kūriniuose visada atneša pomirtinę šlovę. Po Aischilo pasitraukimo, Sofoklis buvo pripažintas didingiausiu tragedijos meistru, nors pats savęs tokiu nelaikė.

Aischilo ir Sofoklio veikėjų palyginimas

Sofoklio veikėjai artimesni paprastam, iš kasdienybės paimtam žmogui, Aischilo – dažniausiai titaniškos asmenybės: jie retai dvejoja, graužiasi, jie vykdo jiems skirtas užduotis. Aischilo veikėjai pasirinkimo situacijoje niekada nesvyruoja.

Sofoklis kuria sudėtingesnius ir įvairesnius veikėjus, norėdamas juos išryškinti, naudoja jų supriešinimą. Veikėjų visapusiškumui atskleisti dramose yra pasitelkiami agonai – kalbų varžybos (pavyzdžiui: Oidipo ir Kreonto dialogas, Oidipo ir Teiresijo – žynio dialogai). Sofoklio pjesėms būdingas draminės kompozicijos aiškumas.

Skiriasi ir tragedijų kalba: Aischilo veikėjai kalba didingai, Sofoklio dramų veikėjų kalba primena paprastą šnekamąją kalbą.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Meninės raiškos priemonės (1)

Meninės raiškos priemonės – tai meninio teksto kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Pateikiu pagrindines raiškos priemones, kurios padės analizuojant bet kokį meninį tekstą:

Ironija – paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas;

kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu;

katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač per meną;

kolizija – priešingų interesų, siekimų, nuomonių, tikslų, jausmų susidūrimas;

konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova;

humoras – linksmas, nepiktas juokas;

kontempliacija – didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas; gilinimasis į vidinė pasaulį, savęs stebėjimas, apmąstymas;

ritmas – kiekvienas tolygus garsų pasikartojimas, kaitaliojimasis, kalbos bangavimas;

argumentas – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys;

autoironija – pasišaipymas iš savęs;

sentencija – trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis;

aforizmas – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: “Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia”. – F. de Larošfuko.

motyvas – smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

leitmotyvas – literatūrinio turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reikšmę / smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

tema – pagrindinis motyvas ar motyvų grupė;

metonimija – sudėtingas sąvokos kitimas paprasta, konkrečia, dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis. Reikšmė perkeliama remiantis loginiais ryšiais, erdvės, laiko, priežasties ir pasekmės;

metafora – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė: tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto, pvz.: “padangių ašaros”, “vilties gėlelė į saulę stiepės” – S. Nėris.

detalė – itin išryškintas koks nors daiktas grožiniame tekste;

sarkazmas – 1. piktas pašiepimas, aštri ironija; 2. kandi, pajuokiama pastaba, siekianti pažeminti, įžeisti;

parodija – svetimo stiliaus panaudojimas siekiant pasišaipyti, ką nors pajuokti;

simbolis – daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis kokią nors sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją;

dinamika – kurio nors reiškinio kitimas, plėtotė, judrumas, veiksmingumas; / kalbos garsų srauto intensyvumo kitimas;

statika – ramybės arba pusiausvyros būsena;

perspektyva – žiūrėjimo taškas, pozicija;

retrospektyva – žvilgsnis į praeitį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (2)

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)

Vaikų literatūros prielaidos ėmė rastis dar XVII a., kai pradėjo formuotis „proto“ kultūra, kai įsigalėjo žmogaus auklėjimo idėjos. Svarbų vaidmenį šioje vietoje suvaidino Jonas Amosas Komenskis, kuris kėlė idėją, kad auklėjimas turi būti prieinamas visiems, t.y. ir vaikams, nes jie negali būti traktuojamai kaip antrarūšės būtybės. Komenskis nuolat siekė sujungti mokymą su auklėjimu, nes įžvelgė vaiko vidinio pasaulio svarbą.

1658 metais pasirodė Komenskio knyga „Juntamųjų daiktų pasaulis – paveikslėlis“. Ši knyga sinkretinio pobūdžio, joje pateikiamos greta ir raidės, ir piešiniai. Būtent tokiu būdu buvo siekta sužadinti vaiko norą piešti. Tai buvus vaiko daiktų enciklopedija,  bet ne grožinės literatūros knyga.

XVII amžius pasižymi pirmaisiais bandymais sukurti specifinius kūrinius vaikams. Ryškiausių užuomazgų galima rasti prancūzų rašytojų kūryboje (Žano De La Konteno (1621 – 1695), Penelono (1651 – 1715)).  Žanas De La Kontenas kūrė pasakėčias, kurioms siužetus ėmė iš graikų rašytojų Ezopo ir Pedro. Fenelonas parašė knygą „Apie mergaičių auklėjimą“, kurioje kėlė motinų išsilavinimo klausimą. Šis rašytojas laikomas pagrindiniu ir tikruoju vaikų literatūros pradininku, nors tai nėra visai tiesa.

XVII a. pab.  – XVIII a. pr. yra laikoma literatūros aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo Madam d‘Aulnoy (1650 – 1705), kuri nuo 1696 iki 1698 m. parašė aštuonias pasakų knygas: „Fėjų pasakos“ (išleista ir lietuvių kalba), „Madingosios fėjos“, „Žymiosios fėjos“ ir t.t. Fėjos kūriniuose visad gražios, jaunos ir elegantiškos.

Panašiu laiku sukurtos pasakos pasižymėjo panašumais: daug puošnių detalių, sentimentalumo, blogiems personažams atleidžiama, pabaigos laimingos, stilius lakoniškas, turtinga kalba, lengva ironija. Pasakų pasaulis – tai vaikų pasaulis, kuriame princesės ir riteriai – tai persirengę vaikai, todėl svarbiausias dalykas – žaidimas. Neretai pasakų pasaulis primena prancūzų dvaro atmosferą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika