Publijus Kornelijus Tacitas

Publijus Kornelijus Tacitas (55 m. – apie 120 m.) žinomas kaip romėnų istorikas, publicistas, diplomatas ir rašytojas. Apie jo gyvenimą duomenų nėra, žinoma tik tiek, kad gimė viename iš italikų miestų Umbrijoje, aristokratų šeimoje ir gavo gerą retorikos išsilavinimą. 88 – aisiais metais Tacitas ėjo kvestoriaus pareigas, 97 m. buvo Romos konsulas, o 111–112 m. – Azijos provincijos prokonsulas.

Kaip rašytojas Tacitas išgarsėjo mirus imperatoriui Titui Flavijui Domicijanui. Tada pasirodė jo pirmieji kūriniai: Kornelijus Tacitas„Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ (98 m.), „Germanija“ arba „Apie germanų kilmę ir išsidėstymą“ (98 m.), „Dialogas apie oratorius“ (102 m.).

Veikalas „Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ buvo parašytas mirus uošviui, garsiam romėnų karvedžiui Gnėjui Julijui Agrikolai. Tai pasakojimas vietoj laidotuvių kalbos. Šio veikalo pradžia ir pabaiga primena biografiją, kurioje rašoma, kaip Agrikola užkariavo Britaniją.

98 – aisiais metais pabaigia rašyti veikalą „Germaniją“. Tai mokslinis, geografinis ir etnografinis traktatas apie Vidurio Europą. Pirmojoje jo dalyje Tacitas aprašo valstybės visuomeninę struktūrą, senųjų germanų buitį, pasakoja apie jų kilmę. Antroji dalis skirta atskiroms germanų gentims. Čia nevengiama idealizavimo: pabrėžiama, kad germanų tauta pasižymėjo morale, fiziniu tvirtumu. Be to, paminimos silpnybės ir ydos.

II amžiaus pradžioje Tacitas parašė „Dialogą apie oratorius“. Tacitas svarsto, kodėl smuko retorikos menas. Jis mano, kad nuosmukį lėmė auklėjimo ir mokymo sistemos klaidos, tam įtakos turėjo ir pasikeitusi santvarka bei vidaus politika. Kalbėdamas apie retoriką, autorius panaudoja dialogą, retorinį kalbėjimą, per kuriuos perteikia formos bei eilėdaros privalumus. Dėl formos ir turinio šis kūrinys laikomas šedevru.

Kiti du svarbūs Gajaus Kornelijaus Tacito istoriografiniai darbai – tai „Istorijos“ ir „Analai“, skirti Romos imperijos istorijai aprašyti. Kūrinys „Istorijos“ buvo sudarytas iš 14 knygų, kuriose dėstomi 69 – 96 metų Romos istorijos įvykiai. Šių įvykių liudytoju buvo pats Tacitas. Iki dabar tėra išlikę pirmų keturių knygų ištraukos ir penktosios knygos pradžia.

„Analai“ laikomi brandžiausiu darbu. „Analus“ sudaro 16 knygų, iš kurių išlikusios 1 – 6 knygos, skirtos imperatoriui Tiberijui, ir 11  – 16 knygos, skirtos imperatoriams Klaudijui ir Neronui. „Analai“ pasakoja įvykius nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Julijų – Klaudijų dinastijos pabaigos. Tacitas aptaria įtemptą politinę situaciją, paliečia sąvokas „laisvė“ ir „moraliniai principai“. Autorius tarsi pripažįsta, kad principatas būtinas, o prie respublikos grįžti neįmanoma. Tacitas vaizduoja įžymias asmenybes, paaiškina, kad tokios asmenybės istorijos procese yra vienas iš svarbiausių reiškinių; teigia, kad prie tokių asmenybių priskirtini imperatoriai.

Tacito veikaluose nėra paprastų romėnų buities ir gyvenimo scenų, mažai kalbama apie Romos provincijas, jų ekonomiką. Autorius aprašė ne visus istorinius įvykius, daug ką savaip interpretavo ar praleido. Pirmenybę teikė ne chronologijai, o dramatinei kompozicijai. Istorijos įvykiai dažnai primena dramos veiksmą.

KALBA IR STILIUS. Tacito kalba ir stilius artimi Saliustijui. Tacitas žvelgia į pasaulį pesimistiškai ir tai lemia jo stilių bei kalbą. Jis dažnai vartoja archaizmus, poetinės kalbos priemones, kurios kalbėjimui suteikia iškilmingumo. Galima rasti ir ausį rėžiančių junginių, taip pat esama sunkiai suvokiamų sakinių bei sentencijų.

Tacito darbai padarė didžiulę įtaką vėlyvesnei Romos imperijos istoriografijai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus

Istoriografinė proza

Antikinė proza atsirado vėliau nei poezija, bet apie V – IV a. pr. Kr. ima išstumti poeziją. Būdinga šios prozos savybė – meno ir mokslo ryšys. Atikos mokslininkai išskirstė prozą į tris rūšis:

• istoriografinę prozą;
• iškalbos meną;
• filosofinę prozą.

Šiems tekstams buvo neprivaloma meninė raiška.

Žymiausiu istoriografinės prozos atstovu yra laikomas Herodotas. Tai pirmasis pasaulyje istorikas, gyvenęs V a. pr. m. e. Jis gimė apie 484 m. pr. m. e. Kalikarnose (Graikų kolonija), o mirė apie 452 m. pr. m. e. Herodotas buvo kilęs iš kilmingos giminės, aktyviai dalyvavo politikoje, kurį laiką tarp 445 ir 444 m. keliavo. Herodotas aplankė labai daug sričių: Egiptą, Kiprą, Helespontą, Trakiją ir Makedoniją. Didelę įtaką jam ir kūrybai padarė Atėnai, kuriuose susipažino su Perikliu ir Sofokliu. Tarp 444 ir 443 m. pr. m. e. Herodotas kartu su Perikliu dalyvavo steigiant koloniją Pietų Italijoje, kurioje istorikas, gavęs pilietybę ir žemės sklypą, nugyveno likusius metus.

Herodotas paliko aprašymų apie konfliktus tarp Graikijos ir Persijos, taip pat apie skirtingas vietas ir žmones, kuriuos jis sutiko keliaudamas. Herodotas buvo pasakojamosios istorijos kūrėjas. Pagrindinis Herodoto veikalas „Istorija“. Jis kelionių medžiagą išdėstė kaip vieną darnią temą: papasakojo istoriją apie persų invaziją į Skitiją, Graikiją, graikų – persų karus V a. pr. m. e.  Aleksandrijos mokslininkai šį veikalą padalino į 9 dalis ir jas pavadino mūzų vardais: Klija, Auterpė, Talija, Melpomenė, Terpsichorė, Erata, Polimnėja, Uralija ir Kalijopė.

Dabartiniai istorikai visą knygą dalina į dvi dalis: nuo 1 iki 4 dalies (t.y., iki karų) ir nuo 5 iki 9 dalies (nuo karų).  Herodoto istorija baigiama 479 metų data pr. Kr., kai atėniečiai užima Sekstą (miestą).

Herodotas pirmasis atribojo istoriją nuo mitologijos (kalbėjo apie netolimą praeitį) ir taip pat buvo ne tik pirmas, aprašęs praeities įvykius, bet ir pirmas laikęs tuos įvykius filosofine problema, tyrimų objektu, galinčiu atskleisti išmanymą apie žmogaus elgesį.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Filosofinė proza. Aristotelis
Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Sofoklis