Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija. Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba. Suerdvinimas kaip [...]
Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis. Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra [...]
Remdamasis Vakarų tradicija, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nustatančia šnekos ir rašto santykį, Saussure‘as pripažįsta raštui vien siaurą ir išvestinę funkciją. Siaurą, nes raštas yra tik vienas iš daugelio būdų, kuriais įvykiai gali pasirodyti kalboje, o jos esmė, kaip, atrodo, liudija faktai, visada gali išlikti gryna, be jokio santykio su raštu. Jis aprašo tam [...]
Rašto sąvoka turėtų apibrėžti mokslo lauką. Bet ar mokslininkai gali jį nustatyti nepaisydami visų išankstinių istorinių-metafizinių apibrėžčių? Ką visų pirma galėtų reikšti rašto mokslas, jei pripažįstama: 1) kad pati mokslo idėja gimė tam tikroje rašto epochoje; 2) kad ji buvo apmąstyta ir suformuluota kaip idėja tokia kalba, kuri implikuoja šnekos ir rašto santykių tipą; 3) [...]
Continue reading about Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Nietzsche smarkiai prisidėjo prie signifikanto išlaisvinimo iš jo priklausomybės nuo logoso arba jo kildinimo iš logoso bei su juo susijusios tiesos. Skaitymas, taigi ir raštas, tekstas Nietzschei yra „pirminiai“ veiksmai tokios prasmės atžvilgiu, kurios jie visų pirma neturi perrašyti ar atskleisti ir kuri dėl to nėra pirmapradėje stichijoje ženklinama tiesa ir logoso esatis. Nietzsche parašė, [...]
Continue reading about Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Aristoteliui „balsu išreikšti garsai yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“, kadangi balsas – pirmųjų simbolių kūrėjas – yra esmingai susijęs su siela. Tarp būties ir sielos, daiktų ir jausmų turėtų egzistuoti natūralaus vertimo ar ženklinimo ryšys. Kiekvienas signifikantas, ir visų pirma rašytinis, yra išvestinis ir visada atlieka techninę ir [...]
Continue reading about Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Pirmoji knygos “Apie gramatologiją” esė „Raštas iki rašto“ stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų. Mokslo ir rašto idėjos – taigi ir rašto mokslo idėja – mums turi prasmę tik atsiradus tokiam pasauliui, kuriam jau buvo priskirta tam tikra ženklo samprata bei tam tikra šnekos ir [...]
Continue reading about Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Komentarai